Simonas Daukantas (1793 m. spalio 26 d. Kalviuose, dab. Skuodo rajonas – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, dab. Akmenės rajonas) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.
Biografija
Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 m. Iškart po to išvyko į Rygą, kur tarnavo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.
Nuo 1835 m. – Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.
Jau Sankt Peterburge S. Daukantas pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi. 1850 m. grįžo į Žemaitiją. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830-1831 m., nei 1863-1864 m. sukilimuose.
Kūryba
S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:
Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m.);
Istorija žemaitiška (1838 m.);
Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).
Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. „Būdas“ daugiau priskirtinas kultūros istorijos žanrui.
Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų aušrininkų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lenkų kalba ištraukos iš „Būdo“, išverstos R. Podbereskio, 1850 m. buvo paskelbtos Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“.
Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurio rankraštis 1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.
Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir eilę populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ (1849 m.) ir kt., kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.
Lietuviški naujadarai
S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).
Palikite komentarą