Simonas Bieliackinas (1874 m. spalio 13 d. Mogiliove, Baltarusija – 1944 m. Osvencime, Lenkija) – žydų kilmės Lietuvos teisininkas, teisėtyrininkas penalistas, VDU Teisių fakulteto dėstytojas, poetas, prozininkas.
Biografija
1899 m. Odesos universitete baigė teisę.
Advokatas Maskvoje ir Peterburge. Rusijos revoliucijos metais 1921 m. emigravo į Lietuvą. Ministerijos žydų reikalams juriskonsultas. 1922–1940 m. dėstė Lietuvos universitete (VDU). Nuo 1922 m. VDU Teisių fakulteto narys, o nuo 1923 m. paskirtas į Civilinės teisės katedrą, vėliau dėstė baudžiamąją ir prekybinę teisę.
Su Martynu Kavoliu parengė Baudžiamąjį statutą (1934 m.), Lietuviškoje enciklopedijoje redagavo civilinės teisės ir teisenos skyrius. Rašė darbus ir į Latvijos bei Prancūzijos teisinę spaudą. Bendradarbiavo žurnale „Teisė“, pradėtoje leisti Lietuviškojoje enciklopedijoje.
1941 m. naciams okupavus Lietuvą, buvo uždarytas į Kauno getą.
1944 m. kovą išvežtas į Osvencimo koncentracijos stovyklą, kur gyvas sudegintas.
Kūryba
Kūrinius rašė rusiškai ir pats vertė į lietuvių kalbą.
Kūrybai būdinga erdvės ir laiko abstraktumas, joje keliamos auklėjimo, šeimos, moralės problemos.
Poezija
Rusiškai išleido eilėraščių rinkinį (Apie gyvenimą ir mirtį, Odesa), novelių rinkinį „Žmogus ir likimas“ (rus. Человек и судьба, 1934).
Lietuviškai – novelėmis pavadintų pasakojimų rinkinius „Žmonės ir likimai“ (1934), „Įnoringieji“ (1934), „Prie teisėtumo aruodo“ (1934). Taip pat romanus „Smukimų keliu“ (1935), „Lavinsko amžius“ (1937); pjesių rinkinį „Dramos“ (Nenuorama, Kalinys vandenyje, Paskutinis pasiryžimas; 1935 m.).
Bibliografija
Baudžiamųjų bylų gynimas (1930)
Prisiekusieji teisėjai (1932)
Baudžiamojo teismo teisėjai (1924)
Dėl vieno įstatymo aiškinimo (1924)
Baudžiamojo teismo problemos (1933).
Palikite komentarą