Paulius Petronis (1916 m. spalio 22 d. – 2003 m. sausio 11 d.) – politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros platintojas, publicistas ir keleto knygelių autorius.
Biografija
Paulius Petronis gimė Vabalninko parapijos Gumbelių kaime (Biržų rajonas). Šeima gyveno skurdžiai, todėl vaikystėje ir paauglystėje teko dirbti piemenėliu. Labai norėjo mokytis, tačiau į gimnaziją stoti buvo per vėlu ir brangu. Ryžosi vykti pėsčias į Italiją ir susirasti Turino miestą – saleziečių centrą, kuriame mokslas buvo nemokamas. „Paskaičiavau, jog bilietas iki Italijos kainuos gana brangiai, vizai pinigų taip pat neužteks, nusprendžiau, kad Italijon eisiu pėsčias. Nusipirkau Europos žemėlapį, kompasą ir patraukiau per Aleksoto tiltą Italijon”. P. Petronis per didelius vargus nukeliavo į Turiną. Mokėsi kartu su kitais ne tik italų, bet ir lotynų kalbos ir laimingas dideliame panašaus amžiaus jaunuolių būryje svajojo, kaip baigęs mokslus darbuosis kur nors Indonezijoje ar Brazilijoje. Susirgęs tuberkulioze grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams įsakyta per 24 val. išvykti iš Vytėnų.
Paulius Petronis prisiglaudė Kauno karmelitų bažnyčioje, dirbo zakristijonu. Nacių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinko Vytėnuose, įsteigė progimnaziją, o Paulius Petronis joje dėstė tikybą. Saleziečiai slėpė žydus, ypač jų vaikus. P. Petronis pora metų Vytėnuose bendravo su būsimu rašytoju Icchoku Meru, kuris ten mokėsi Jonelio Dainio pravarde. Vėliau susirašinėjo. 1945 m. vėl okupavus sovietams išvyko į Kupiškį ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi.
Vievyje apie ketvertą metų dirbo Sanitarinės epidemiologijos stotyje ir per trejus metus baigė medicinos felčerių mokyklą. Dirbo Kauno r. Viršužiglio medicinos punkto vedėju. Už nuopelnus darbe apdovanotas vėliava ir perkeltas į pažangiausią rajono kolūkį „Kelias į komunizmą”. Kolūkyje ypač buvo skiepijamas ateizmas, siekta Paulių Petronį padaryti vienu iš ateizmo skelbėjų. Matydamas Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, didelį dvasinį skurdinimą, veiklią valdžios kovą prieš krikščioniškąjį mokymą bei auklėjamą, ryžosi dar ryžtingiau įsitraukti į švietėjišką veiklą: slapta spausdinti auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir jas platinti visoje Lietuvoje.
Palikite komentarą