Ona Pleirytė-Puidienė (slapyvardis Vaidelutė, 1882 m. rugpjūčio 30 d. Mintauja – 1936 m. sausio 23 d. Kaunas) – Lietuvos pedagogė, rašytoja prozininkė, visuomenės veikėja.
Biografija
Mokėsi Mintaujos vokiškoje gimnazijoje, kapeliono Julijono Lindės-Dobilo paveikta, įsijungė į lietuviškos spaudos platinimą.
1903 m. pakviesta vadovauti Plungės slaptajai mokyklai, kurią įsteigė kunigaikštienė Marija Oginskienė. Oficialiai vadinta rankdarbių mokykla, bet joje turėjo būti ruošiamos mokytojos tuo metu draudžiamoms lietuviškoms mokykloms. Nepatyrusiai mokytojai darbas sekėsi sunkiai, mokykla uždaryta 1904 m. spalio mėn. 1905 m. pavasarį ji grįžo į Mintaują ir netrukus gavo kvietimą dirbti „Vilniaus žiniose“, buvo vienintelė nuolatinė dienraščio darbuotoja. 1905 m. viena Lietuvių mokytojų sąjungos organizatorių, sąjungos sekretorė. Aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo rengimo darbuose.
Studijavo pedagogiką Šveicarijoje, kur bendravo su Jonu Biliūnu. Buvo artima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio aplinkai, 1906 m. Lietuvių dailės draugijai padėjo organizuoti Pirmąją lietuvių dailės parodą. 1906 m. ištekėjusi už rašytojo Kazio Puidos, išvyko į Šiaulius, kur 1907-1913 m. dirbo spaudos darbą, dalyvavo „Varpo“ draugijos, teatrinėje veikloje. 1907 m. rugsėjo 23–24 d. dalyvavo I Lietuvos moterų suvažiavime, viena Lietuvių moterų sąjungos iniciatorių ir steigėjų. Lietuvos mokytojų sąjungos atstovė į Sankt Peterburge organizuotą Visos Rusijos švietimo lygos suvažiavimą, vienintelė moteris, pasakiusi jame kalbą ir iškėlusi aikštėn lietuvių rusinimo faktus.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Čeliabinske Rusijoje, nuo 1920 m. – Kaune. Su kaziu Puida turėjo tris vaikus: Mimozą (mirė Izraelyje), Algirdą ir Sigurdą (abu sušaudyti vokiečių).
Kūryba
Rašė prie novelinės kompozicijos artėjančius lyrinius vaizdelius impresijas, eilėraščius proza, kuriuose fiksuojama moters išsilaisvinimo ir politinio bruzdėjimo sukelti įspūdžiai, paženklinti ilgesio poetizacijos, skriaudžiamojo melancholijos, romantinio nihilizmo, liūdesio ir sentimentalumo.
Romane „Tėviškė“ kronikiniu pasakojimu perteikė „Aušros“ laikų atmosferą, ypač pabrėždama luominių papročių ir asmeninio pasirinkimo laisvės koliziją, Vilniaus kultūrinio gyvenimo pulsą po spaudos grąžinimo, pirmųjų lietuviškų laikraščių ir kultūrinės veiklos organizacinius rūpesčius.
Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Vaivorykštė“, „Krašto balsas“, „Skaitymai“, „Gairės“, „Krivulė“. Paliko vertingų atsiminimų, dienoraštį, kurį 1938–1939 m. spausdino „Lietuvos žinios“, „Naujoji Romuva“.
Išvertė ir 1922 m. Kaune išspausdino Gavrilo Chruščiovo–Sokolnikovo romaną „Žalgiris“ („Griunvaldo mūšis“), tai buvo pirmas rusų autoriaus romanas išleistas lietuviškai.
Bibliografija
Gyvenimo akordai, poetinė proza, Kaunas, 1921 m.,
Kada rauda siela, poetinė proza, Kaunas: Vaiva, 1922 m.,
Audroms siaučiant, proza, Kaunas, 1931 m.,
Tėviškė, romanas, 1–2 d., Kaunas, 1925, 1936 m.
Palikite komentarą