Martynas Mažvydas Vaitkūnas (apie 1510 m. – 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje, Mažoji Lietuva) – XVI a. lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos autorius.
Kilmė
Martynas iš Mažvydų giminės, Vaitkaus sūnus. Pasak Z. Zinkevičiaus, M. Mažvydo raštų dialektologinės analizės duomenimis, M. Mažvydas gimė netoli Kauno. Kada gimė ir kokiam luomui priklausė – nežinoma. Spėjama, kad bus gimęs apie 1520 m. miestelėno šeimoje, tačiau vokiečių mokslininko P. G. Tyleno (Thielen) knygoje „Kultūra Prūsijos kunigaikščio Albrechto (1525–1568 m.) dvare“ (1953 m.) rašoma, kad M. Mažvydas į Karaliaučių atvyko kaip „jaunas lietuvių bajoras“. Bet savo teiginio autorius nepagrindė jokiu šaltiniu.
Vis dėlto M. Mažvydas buvo artimas bajorų luomui. Jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas tam luomui tikrai priklausė. Todėl, Z. Zinkevičiaus nuomone, M. Mažvydo bajorų kilmės motina, B. Vilento tėvo bajoro sesuo, greičiausiai buvo ištekėjusi už nebajoro Vaitiekaus Mažvydo, rašytojo tėvo. Kilmės versijų aiškinimui turi reikšmės M. Mažvydo prisipažinimas laiške kunigaikščiui Albrechtui, rašytame iš Ragainės, kad jis nemoka dirbti žemės ūkio darbų. Tad gal iš tikrųjų augo ne valstiečio šeimoje. Suprantama, tokia prielaida – dar ne įrodymas.
Knygos
M. Mažvydas parengė, parašė, sukūrė pirmąsias šešias lietuviškas knygas ir knygeles. Visos išleistos Karaliaučiuje. Tris paskelbė pats M. Mažvydas.
„Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes“ – 1547 m. Tai pirmoji lietuviška knyga.
Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Knygelė susideda iš 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“, lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė“, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai), bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis.
Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.
Yra išlikę du pirmosios knygos egzemplioriai – vienas saugomas Vilniaus, kitas – Lenkijoje, Torunės universitete.
„Giesmė Š. Ambroziejaus bei Š. Augustina, kurią vadino Te Deum laudamus“ – 1549 m.,
„Forma chrikštima“ – 1559 m.
Kitos knygos publikuotos jau po M. Mažvydo mirties:
„Giesmės krikščioniškos“, d. I – 1566 m.,
„Giesmės krikščioniškos“, d. II – 1570 m.
Jas spaudai parengė M. Mažvydo darbo tęsėjas B. Vilentas. Jo vietą Karaliaučiaus lietuvių parapijoje užėmęs klebonas Jonas Bretkūnas paskelbė paskutinį M. Mažvydo darbą – knygelę:
„Parafrazis“ – tai maldos „Tėve mūsų“ aiškinimas. Ji išleista kartu su trimis paties J. Bretkūno darbais 1589 m.
Veikla Lietuvoje
Apie M. Mažvydo veiklą Lietuvoje beveik nėra duomenų. Į Prūsijos Kunigaikštystę jis išvyko 1546 m. Nieko negalima pasakyti konkrečiai apie M. Mažvydo išsilavinimą ir darbą Lietuvoje. Jei žinotume atsakymus į šiuos klausimus, būtų aišku, kodėl kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, netekęs dviejų profesorių lietuvių – Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Rapolionio, pasikvietė būtent jį. Taip pat galėtume bent spėti, kokį lietuviškų rankraščių pluoštą galėjo M. Mažvydas 1546 m. nusivežti į Karaliaučių.
Realiausia būtų manyti, kad XVI a. pirmoje pusėje, kai katalikiška pasaulietinė ir bažnytinė valdžia ėmė rūpintis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose, o ypač XVI a. antrajame ketvirtyje, kai Lietuvoje ėmė plisti protestantizmas (kalvinizmas), skleidžiantis bažnyčiose lietuvių kalbą, ir prasidėjo M. Mažvydo veikla. Pirma turėjo būti studijos, tik po jų darbas. Mokytis galėjo maždaug 1535–1540 m., o dirbti Lietuvoje, suprantama, iki 1546 m. Lietuvių kalbą vartojo ne tik žodžiu, bet turėjo naudotis ir lietuviškais religinio turinio rankraščiais, nes po Lietuvos krikšto tokių rankraščių jau buvo.
Atvykęs į Prūsijos kunigaikštystę, M. Mažvydas labiausiai rūpinosi bažnytiniu giedojimu. Todėl reikia pritarti Konstantino Jablonskio teiginiui, kad Lietuvoje M. Mažvydas yra buvęs bažnyčioje kantoriumi, bažnytinių bernelių (mokinių) chorvedžiu. Turėjo būti baigęs atitinkamus mokslus ir iš prigimties muzikalus.
Prūsijoje
Atvykęs į Karaliaučių, M. Mažvydas buvo iš karto priimtas į Karaliaučiaus universitetą. Vadinasi, jis universitetinėms studijoms pasirengė kažkur Lietuvoje, gal A. Kulviečio mokykloje. Pirmieji lietuviai liuteronai buvo pedagoginės prigimties asmenybės (profesoriai, didikų vaikų mokytojai). Toks buvo ir M. Mažvydas, tik jo veiklos sfera žemesnė: jis mokė ne studentus ir didikų vaikus, o parapinės mokyklos lygio jaunuomenę („žėkelius“).
A. Kulviečiui ir J. Zablockiui skubiai iš Vilniaus 1542 m. pasitraukus, M. Mažvydas liko Vilniuje, Lietuvoje, ir, matyt, tuo laiku (1542–1544 m.) buvo suimtas ar kitaip persekiojamas, nes 1548 m. laišką Karaliaučiaus universiteto rektoriui J. Bretšneideriui (Bretchschneider, Placotomus) pasirašė, prie pavardės pridėdamas: Martinus Mossuid, Protomartyr dictus. Taigi pareiškė, kad jis vadinamas „pirmuoju kankiniu“. Kas jį taip vadino? Be abejo, kolegos liuteronai. Persekiojamas turbūt buvo tik iki 1544 m., nes gavęs iš savo gyvo tėvo faktinę valdžią Lietuvoje Žygimantas Augustas tais metais sustabdė liuteronų persekiojimus.
M. Mažvydas turbut neilgai kalėjo. Paskui prieglobstį rado tikriausiai pas Lietuvos didikus, kurie pritarė liuteronybei. Gal tai buvo Žemaičių valdytojai Jonas Bilevičius ar Jonas Kmita, o gal A. Kulviečio motina E. Kulvietienė
Tolesni faktai jau leidžia atkurti M. Mažvydo biografiją. 1546 m. gegužės 8 d. kunigaikštis Albrechtas parašė iš Vilniaus, kuriame lankėsi, laišką savo senam pažįstamam Jonui Bilevičiui, prašydamas keletą lietuvių, gerai mokančių savo kalbą, atsiųsti į Karaliaučiaus universitetą, kad po studijų galėtų tapti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Albrechtui buvo pristatyta M. Mažvydo kandidatūra – taip galime spėti.
Albrechtas lotynišku laišku, rašytu Karaliaučiuje 1546 m. birželio 8 d., pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių. Laišką į Vilnių atvežė Albrechto įgaliotinis, minėtasis J. Bretšneideris. Laiške konfidencialiai rašoma, kad M. Mažvydas, jau anksčiau išsiaiškinus, kviečiamas ypatingai misijai į Karaliaučių. M. Mažvydas tai misijai jautėsi pasirengęs.
M. Mažvydas 1546 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Universitetą baigė per tris semestrus vietoj aštuonių – 1548 m. balandžio 5 d. Studijų metu parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą.
Baigęs universitetą, M. Mažvydas laišku kreipėsi į kunigaikštį Albrechtą prašydamas skirti jį klebonu į vieną iš lietuviškų parapijų ir 1549 m. buvo paskirtas Ragainės klebonu, o po penkerių metų tapo Ragainės apskrities arkidiakonu. Be lietuvių kalbos, mokėdamas dar lenkų, lotynų, greičiausiai ir kanceliarinę slavų kalbą, pramokęs vokiškai, gavo papildomo darbo pas apskrities viršininką, kuriam versdavo įvairius dokumentus.
Nemaža laiko Ragainėje M. Mažvydas skyrė literatūriniam darbui. Apie materialines ir moralines M. Mažvydo gyvenimo Ragainėje peripetijas ir problemas sužinome iš jo laiškų, kurių yra išlikę trylika. M. Mažvydas laiškuose išsakydavo savo globėjui kunigaikščiui Albrechtui bėdas, o šis visokeriopai jį rėmė. Pakilaus retorinio stiliaus laiškuose keliamos trejopos problemos:
materialinio pobūdžio prašymai;
kunigo darbo sunkumai ir uždaviniai;
lietuvių raštijos reikalai.
Ragainėje M. Mažvydas sukūrė šeimą – vedė dideliame skurde atsidūrusios našlaičių šeimos vyriausiąją dukterį Benigną, kartu prisiimdamas globoti ir jos jaunesniuosius brolius ir seseris (naujai skiriamas liuteronų kunigas, jeigu būdavo dar nevedęs, turėdavo vesti savo mirusio pirmtako našlę arba bent dukterį, kad aprūpintų likusią be maitintojo šeimą).
Martynas Mažvydas išvertė nemažai introitų (įžanginių priegiesmių) į lietuvių kalbą, kuriuos jis paskelbė knygoje: „Gesmes Chriksczoniskas“ (1566, 1570 m.), parengė maldyną „Parafrazės“ (1589 m.).
Palikite komentarą