Antanas Škėma (1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje – 1961 m. rugsėjo 11 d. Pensilvanijoje) – lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas, modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje.
Biografija
Gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą – 1911 m.) Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą.
Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, 1931 m. perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą.
1935 m. įstojo į Vlado Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje, buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune. 1936–1940 m. Valstybės teatro aktorius, 1940–1944 m. Vilniaus miesto teatro aktorius, vėliau – ir režisierius. Vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose.
1944 m. išvyko į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose: Augsburgo Dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, Dainavos meno ansamblyje, Klumpės literatūriniame kabarete.
1949 m. atvyko į JAV, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose. 1960–1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. Skaitė daug paskaitų, rašė ir spausdino straipsnius teatro ir literatūros klausimais įvairiuose leidiniuose.
A. Škėma žuvo 1961 m. rugsėjo 11 d. automobilio avarijoje Pensilvanijoje.
Kūryba
Kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima išvysti paties rašytojo bruožus, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. „Baltos drobulės“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma.
Stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, nuostabių grožio švystelėjimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai.
Kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijom) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl norint suprasti A. Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos.
Rašytojo kūryboje jaučiama Vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Zigmundo Froido ir Karlo Jungo teorijos, I. Stravinskio ir B. Bartoko muzika, Pablo Pikaso ir Salvadoro Dali tapyba, A. Rimbaud ir E. Poundo poezija, Franco Kafkos ir Albero Kamiu proza.
Kūriniai
„Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947 m.)
„Živilė“ (1948 m.)
„Šventoji Inga“ (1952 m.)
„Pabudimas“ (1956 m.)
„Žvakidė“ (1957 m.)
„Balta drobulė“ (1958 m.)
„Čelesta“ (1960m.)
„Apokaliptinės variacijos“ (1970 m.)
Palikite komentarą