|
||||||
|
Epigrafas (gr. epigraphe – užrašas) – tai žinomo literatūros veikalo, liaudies dainos ar pasakos citata, įrašyta kūrinio ar jo dalies pradžioje, naudojama kaip atramos taškas vaizdų plėtotei, pasakojimo toną ženklinantis kamertonas, pagrindinę idėją reziumuojanti išvada. Vakarų Europoje epigrafai paplito XV a. Epifora (gr. epiphorá – priedas, sakinio pabaiga, kartojimas) – tai stilistinė figūra, to paties arba panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pabaigoje. Enigma (gr. aínigma – mįslė, užuomina) – tai Renesanso ir Baroko literatūros forma, tam tikra literatūrinė mįslė, dažniausiai eiliuotas tekstas, kuriame aprašomas, bet neįvardinamas koks nors objektas. Skiriamos kelios enigmos rūšys: paprastoji (aptarta aukščiau), grifas, logogrifas. Emblema (gr. émblēma – skiepas, intarpas, mozaika) – tai mišri literatūros ir vaizduojamojo meno forma, kūrinys, sudarytas iš paveikslėlio, vadinamo ikona (gr. eikon – atvaizdas; lotyniški atitikmenys – imago, pictura) ir glaustos inskripcijos, vadinamos lema. Ikonoje vaizduojamas simbolinę, alegorinę prasmę turintis objektas, figūra ar figūrų kompozicija, lema nurodo autoriaus pageidaujamą interpretaciją.
Elogijas (lot. elogium – glaustas posakis, antkapio užrašas) – tai parapoetinė literatūros forma, išsivysčiusi iš viduramžiškos epitafijos – antikinės retorikos ir krikščioniškosios moralistikos junginio. Itin gerai atitiko Baroko literatūros estetikos principus: šiuo laikotarpiu ji buvo suvokiama kaip tam tikras ritminės prozos kūrinys (nebūtinai epitafija), skirtas pašlovinti kokiam nors asmeniui, objektui ar idėjai, prisodrintas įvairiausių retorinių figūrų, rafinuotų konceptų, hiperbolių, žodžių žaismo. Eilėtyra – literatūrologijos šaka, tirianti eilėdarą. Lietuviška eilėdara daugiausia yra tyrinėta metriniu ir ritminiu aspektu, be to, ištirti kai kurie fonikos, rimikos, melodikos, eilėdaros stilistinės reikšmės, komparatyvistinės eilėtyros klausimai. Eilėdara – eiliuotos kalbos garsinė sandara. Eiliuota kalba nuo prozos kalbos skiriasi savotišku ritmu ir intonacija. Eiliuotos kalbos pagrindas yra metras – dėsningas kurio nors kalbos vieneto ar garsinio elemento (skiemenų ištarimo trukmės, jų skaičiaus, kirčio, intonacijos) kartojimasis. Pagal metro pobūdį skiriamos tokios eilėdaros sistemos: 1) metrinė, 2) antikinė, 3) aliteracinė, 4) sintaksinė–intonacinė, 5) silabinė, 6) alternacinė, 7) silabotoninė, 8 ) sinkopis, 9) toninė, 10) verlibras. Visos sistemos skirstomos į dvi pagrindines grupes – kvantitatyvinę (kiekybinę) ir kvalitatyvinę (kokybinę) eilėdarą. Kvantitatyvinė (tokia yra metrinė, antikinė) eilėdara pagrįsta ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitos sureguliavimu, kvalitatyvinė (silabotoninė, sinkopis, toninė) – žodžių kirčio dėsningu pasikartojimu arba kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų sureguliavimu. Echo (gr. ēcho – aidas, atgarsis) – artificiozinės literatūros rūšis, eiliuotas kūrinys su vidiniais rimais kiekvienoje arba kas antroje eilutėje, sukomponuotas kaip dialogas tarp kokio nors veikiančiojo asmens (svetimšalio, praeivio) ir nimfos Echo (anot antikinio mito, Junonos prakeikta, ji nebegalėjusi nei pirmoji prabilti, nei nutylėti, kai kalba kas nors kitas). Dokumentinė literatūra – faktais ir menine išmone grindžiami kūriniai. Dokumentiniuose kūriniuose siekiama tikroviškai atvaizduoti autentiškus įvykius ir faktus, tačiau yra ir nemažai išmonės. Prie dokumentinių kūrinių priskiriamos apžvalgos, etiudai, interviu, kronikos, reportažai, straipsniai, dokumentiniam filmui parašytos apybraižos. Dokumentine literatūra vadinami ir tie kūriniai, kuriems būdingas dokumentiškumas, pirmiausia istorinė proza, taip pat biografiniai, dienoraštiniai, kelionių romanai. Dokumentinė literatūra pradėjo formuotis XIX a. viduryje. Ditirambas (gr. dithýrambos) – tai lyrikos rūšis, senovės graikų dievo Dioniso (vadinto ir Ditirambu) kulto ekstaziškas chorinis himnas; vėlesnių laikų literatūrose – aukšto, retoriško stiliaus panegirinis kūrinys. Diskursas: 1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas. Didaktinė literatūra (gr. didaktikos – pamokomas) – kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama pamokyti. Didaktinė literatūra skelbia socialines, politines, filosofines, religines, etines idėjas ir mokslo bei gyvenimo praktikos žinias. Egzistuoja susiformavę specifiniai žanrai, išreiškiantys didaktines tendencijas – pasakėčia, parabolė, legenda, epigrama, aforizmas, didaktinė poema, auklėjimo romanas, moralitė. Didaktinė literatūra kuriama nuo literatūros egzistavimo pradžios. Antikos laikais pamokomuosius kūrinius rašė Hesiodas („Darbai ir dienos“), Lukrecijus („Apie daiktų prigimtį“), Vergilijus („Georgikos“), Horacijus („Poezijos menas“), Ovidijus („Meilės menas“), Ezopas (pasakėčios). Viduramžiais plito religinės tematikos žanrai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai. XVIII a. didaktinės literatūros paskirtis atitiko švietėjų nuostatas. XIX a., įsigalėjus romantizmui, didaktines idėjas reiškė tik pavieniai autoriai. XX a. didaktiškumas išliko politiškai angažuotoje literatūroje. Dialogas (gr. diálogos – ‘dviejų žmonių pokalbis’) – tai kalbinės personažų komunikacijos forma literatūros kūrinyje; dramoje – pagrindinė ir svarbiausia gyvenimiškos kalbos meninė raiška, atliekanti informacinę, charakterizuojančią ir dramatiškąją (veiksmo plėtotės) funkcijas. Antikinėje dramoje ir Viduramžių misterijose bei moralitė dialogams buvo skiriama mažai vietos palyginti su monologais. Renesanso, klasicistinėje ir romantinėje dramoje jie turėjo lygias teises kaip ir monologai. XIX–XX a. realistinėje dramoje priartėja prie kasdienio pokalbio, kuria natūralios kalbos literatūrinę iliuziją, svarbiausiais jų požymiais tampa šnekamosios kalbos ypatybės. Detektyvas (angl. to detect – atskleisti) – tai literatūrinis žanras, su paslapties, nusikaltimo išaiškinimu, intriga ir laipsnišku tiesos atskleidimu. Keliamas svarbiausias klausimas – kas yra kaltas? Tai gali būti tiek kriminalinio įvykio išsiaiškinimas, tiek egzistencinis supratimas, kokia yra dalykų padėtis. Detektyvas – tai labirintas, kuriuo einant ir kantriai narpliojant nusikaltimo gijas galima pasiekti tiesą. Pagrindinis veikėjas – detektyvas – dirba įvairiose srityse, padedančiose garantuoti žmonių saugumą: atskleidžia nusikaltimus, sulaiko nusikaltėlius ir įstatymų pažeidėjus, saugo pastatus ir žmones, išaiškina ir sulaiko narkotikų, ginklų, automobilių, turto vagis, užsiima žmogžudysčių tyrimu, dingusių žmonių paieška. Tiria nusikaltimų aplinkybes ir vietą, apklausia su byla susijusius asmenis, renka įkalčius ir kitus įrodymus, teikia parodymus teisme.
Darbai ir dienos – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys, leistas 1930-1940 m. ir nuo 1995 m. Kaune. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
