|
|
Feljetonas (pranc. feuilleton < feuille ‘lapas, laikraštis’), grožinės literatūros ir publicistikos žanras – nedidelis humoristinis arba satyrinis aktualios visuomeninės – politinės, moralinės ar socialinės tematikos kūrinys, paprastai skelbiamas periodinėje spaudoje. Jame dažnai nagrinėjami dalykai nušviečiami subjektyviu autoriaus (feljetonisto) požiūriu, su humoru, vaizdai ir mintys paryškinama įvairiomis antitezėmis, paradoksais, priežodžiais. Remiamasi tikrais faktais, atvirai šaipomasi iš realiai gyvenančių, konkrečių asmenų. Tai padeda ugdyti piktai pašaipų skaitytojo požiūrį į visuomenei žalingus reiškinius.
Groteskas (it. grottesco, pranc. grotesque) – meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir negalimo deriniais.
Idilė – literatūros žanras, kuriam būdingi trumpi, giedros nuotaikos lyriniai epiniai kūriniai, vaizduojantys ramų kaimo žmonių (paprastai piemenų, žemdirbių) gyvenimą. Poetizuojama gamta, kaimo buities jaukumas ir ramumas, jausmų paprastumas, saikingumas. Dažna monologo, dialogo forma.
Kalambūras (pranc. calembour) – netikėtas žodžių žaismas, pagrįstas jų garsiniu panašumu, sukeliantis komišką įspūdį. Kalambūras – smulkiosios tautosakos žanro, komiškojo atsakymo į pasisveikinimą ar padėką, svarbiausias elementas: „Gers ryts!“ – „Lipk ant plyts!“; „Ačiū!“ – „Penkias eiles apie pečių!“
Komedija (gr. kōmōdía < komos – linksmas sambūris + ōde – daina) yra dramaturgijos ir kino žanras, kuriam būdingas humoristinis (satyrinis) stilius.
Skiriamos situacijų komedijos ir charakterių komedijos. Situacijų komedija yra tokia komedija, kurioje juoką sukelia įvykiai ir aplinkybės. Charakterių komedija — tai tokia komedija, kurioje juoką sukelia charakterių esmė, juokingas vienpusiškumas, hipertrofuotos charakterio savybės arba aistros (nuodėmės, trūkumai). Labai dažnai charakterių komedija yra satyrinė, t. y. išjuokia šias žmonių savybes.
Legenda (lot. legenda – tai, kas skaitytina) – tai folkloro ir literatūros (epikos) žanras. Legendos turinys apibendrina esmingus, lemtingus reiškinius. Viduramžiais legendomis buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai, vėliau – religinio pobūdžio pasakojimai. Legendų vaizduojamąjam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai. Legendai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimos sakmės ir padavimo žanrai.
Makama (arab. makame – sueiga, pasakojimas sueigoje) – avantiūrinės novelės žanras, susiformavęs arabų literatūroje IX–X a., vėliau išpopuliarėjęs persų, tadžikų bei žydų literatūroje. Makamos herojus – klajojantis išprusęs literatas ar filosofas, kuris sugeba išsisukti iš keblių padėčių. Makamos buvo rašomos ritmine proza, remiantis griežtomis taisyklėmis. Šiame novelės žanre gausu sinonimų, homonimų, archaizmų, citatų, literatūrinių užuominų, alegorijų; todėl paprastam skaitytojui makamos sunkiai suprantamos.
Moralitė (pranc. moralité) – vaidinti skirtas vėlyvųjų viduramžių kūrinys, kuriam būdingas moralizavimas, alegoriniai veikėjai, įkūnijantys gėrio ir blogio kovą. Veikėjai – abstrakčių sąvokų personifikacijos: Šykštumas, Tikėjimas, Pavydas, Dorumas, Mirtis – kovoja dėl žmogaus sielos.
Novelė (it. novella – naujiena) – prozos žanras, kuriam būdingas glaustas pasakojimas, vientisas konfliktas, intriguojanti fabula.
Novelės veiksmas yra glaustas, fabulą sudaro pagrindinio veikėjo likimui svarbūs įvykiai, atsiskleidžiantys per trumpą laikotarpį. Jie plėtojasi labai sparčiai, dinamiškai, kol pasiekia kulminaciją, kai sprendžiamas veikėjo likimas: veikėjas turi apsispręsti, kaip toliau elgtis, atsiskleisti ar pasirodyti, kas jis yra iš tikrųjų. Novelei nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai veikėjai, platūs aprašymai. Novelės pabaiga (atomazga) dažnai būna netikėta, šokiruojanti skaitytoją.
Padavimas – istorinė sakmė, kūrinys, vaizduojantis tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Tai pasakojamosios tautosakos žanras, kurio kūriniuose meniniais vaizdais aiškinama gamtos ir istorijos paminklų kilmė, pasakojama apie praeities įvykius, siejamus su ypatingomis vietomis arba su mitinių protėvių bei istorinių asmenybių veikla.
Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado kaimo, miestelio, kitų svarbesnių vietų vardai.
Pamfletas (angl. pamphlet) – grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines politines institucijas.
Panegirika (gr. panēgyrikos – „šventiškas“, „iškilmingas“) – iškilminga, perdėtai ką nors šlovinanti kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys. Senovės graikų (Gorgijo, Lisijo, Isokrato) panegirikos – daugiausiai laidotuvių kalbos. Senovės romėnų (Plinijaus Jaunesniojo) panegirikose šlovinami gyvieji, dažniausiai imperatoriai.
Panegirika buvo populiari viduramžių, renesanso bei vėlesnėje (iki XVIII a.) literatūroje. Savita panegirikos rūšis – parodijinė panegirika žinoma nuo antikos laikų.
Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį.
Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime daugiausiai vaizduojami gyvūnai arba augalai, daiktai, žmonės – tam tikros moralinių ar socialinių savybių kaukės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais – ir pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies. Neretai moralas būna pateikiamas patarle.
Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas. Poezijos kūriniai – eilės. Jos kuriamos pasitelkiant įvairias stilistines kalbos priemones (metaforos, simbolika, ironija, palyginimai ir kt.), kalbos skambesį (asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas), išreiškiant jausmus bei išgyvenimus. Šios priemonės išplečia ar pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; dažnai tas pats poezijos kūrinys gali būti interpretuojamas keliais skirtingais būdais.
Proza (lot. prosa – nevaržoma kalba) – žanras, kurio pagrindiniai bruožai: neeiliuotų grožinės literatūros kūrinių visuma, neeiliuota kalba, (perkeltine prasme) nuobodybė, pilka kasdienybė, buitis.
|
|
