|
||||||
|
Lyrika – literatūros rūšis, perteikianti jausmus ir mintis. Jai būdingas jausmingumas, subjektyvumas, emocingumas. Joje aprėpiami du dalykai: žmogaus (lyrinio subjekto), apie kurio jausmus kalbama, požiūris ir tai, kam tie jausmai skiriami (tėvynei, gamtai ir kt.). Taigi čia dėmesys žmogaus santykiui su pasauliu, kitais žmonėmis. Tai yra kūriniai, perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, mintis. Aforizmas (gr. αφορίζειν ‘apibūdinti’) – trumpas, įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos. Alegorija (gr. allēgoría – vaizdingas posakis) – literatūrinė raiškos priemonė, išreiškianti tam tikrą idėją simboliniu įvaizdžiu, kai pavaizduotas vienas asmuo ar daiktas reiškia kitą asmenį ar daiktą, o sąvoka, moralinės savybės, dvasinis ar tikrovės reiškinys išreiškiamas konkrečiu gyvenimišku vaizdu. Alegorija, yra tam tikra tropų rūšis, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Taip pat tai išplėsta metafora, kai kūrinyje vaizduojamos būtybės, daiktai visada reiškia kitus asmenis, daiktus. Alegorijos ypatybė, kad viskas yra apgalvojama, apmąstoma, o tai suteikia alegorijai šaltesnio būdo ir slopina jausmą. Alegorija tampa įrankiu kitokiu būdu išreikšti savo mintį ir dažnai mažiau rūpinamasi jos vaizdingumu, tačiau tai nemažina alegorijos vertės, nes pasinaudojus alegorijomis, galima nupiešti tokį gyvą vaizdą, jog jis sukels giliausių jausmų. Anekdotas – trumpas pasakojimas, dažnai komiškas. Anekdotai būna dviejų rūšių:
Anekdotai dažnai pasakojami apie žymias asmenybes, pašiepiami realūs jų charakteriai ar veiksmai bei suteikiami jiems nebūdingi neigiami bruožai. Daugelyje šalių egzistuoja anekdotai, pašiepiantys jų tautines mažumas bei kaimynines šalis ir tautas. Anekdotams artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose. Dažnai anekdotas baigiamas tiesioginės kalbos replika. Daugelis jų artimi mažiesiems literatūros žanrams (pvz., minklėms, nesusikalbėjimams). Jų tekstai paprastai įrėminami papildomais komentarais.
Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį. Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius (portretinė apybraiža), taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio santykiai. Tokiuose rašiniuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo. Labai riboto masto išmonė naudojama tik hipotetiškai atkuriant veikiančiųjų asmenų dialogus, monologus bei tarsi rekonstruojant kai kurias, dažniausiai išnykusias aplinkos detales. Apysaka – meninis literatūrinis kūrinys. Aprašomi įvairios trukmės įvykiai. Turinyje gali būti atspindimi tiek vieno, tiek ir daugelio herojų įvykiai. Apysakoje aprašomi įvairiapusiai žmonių santykiai, istoriniai motyvai. Apysaka yra mažesnio turinio ir sudėtingumo nei romanas. Skirtumas tarp šių kūrinių yra labiau kiekybinis, ne kokybinis. Dėl to tą patį veikalą vieni vadina romanu, o kiti – apysaka. Atsiminimai, memuarai (pranc. mémoires – atsiminimai) – literatūros žanras, kūrinys, kuriame autorius pasakoja savo atsiminimus apie įvykius, kurių dalyvis ar stebėtojas jis yra buvęs. Autobiografija (gr. autos – pats + biografija) – literatūros žanras, artimas memuarams, savo gyvenimo ir veiklos aprašymas. Pasakojimas apie save, kuriame daugiau dėmesio skiriama autoriaus psichologijai, išgyvenimams, požiūriui į pasaulį. Įvykiai dėstomi chronologiškai arba pagal temas. Autobiografijų struktūros ašis – asmenybės tapsmo istorija. Biografija (gr. biographía – gyvenimo aprašymas) – seniausias rašytinio pasakojimo žanras. Tai žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties, biografijos objektas, chronologinė seka formuojanti pasakojimo struktūrą. Biografijos autorius operuoja realiais faktais, kurie gali būti sutraukti į glaustą informacinį pranešimą ir išplėtoti į asmenybės raidos, jos aplinkos bei laiko studiją. Drama (gr. ρα´μα „darbas“, „kūrinys“, „veikalas“) – viena iš literatūros formų (šalia lyrikos ir epo), kurioje įvykiai perduodami per veikėjų dialogus. Nuo seniausių laikų folklorine ar literatūrine forma egzistavo skirtingose tautose. Nepriklausomai vieni nuo kitų dramos tradicijas sukūrė Antikos graikai, senovės indai, kinai, japonai, Amerikos indėnai. Esminis dramos pobūdis, tai meniškai išbaigtas kūrinio pavidalas spektaklyje, kuris su įvykiu supažindina ne pasakojimu, bet matomu veiksmu. Epas − plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių laikų žygius, priklausantis epikos rūšiai. Epas iš principo yra praeities laikų žanras. Jis gali būti mitologinis arba herojinis. Neretai ir mitologinio ir herojinio epo bruožai būna susipynę. Epika (gr. èpos ‘žodis, pasakojimas’) – viena iš trijų literatūros rūšių (pasakojimo menas). Epiniame kūrinyje autorius pasakoja apie kokį nors žmogų. Epika skirstoma į žanrus:
Epikos pagrindas – pasakojimas, perimtas iš sakytinės liaudies tradicijos, kuriai rašytinė literatūra suteikė deterministinio rišlumo, psichologinės individualizacijos, žanrinių formų pastovumo. Svarbiausias epikos bruožas – vaizduojamojo pasaulio primatas pasakotojo atžvilgiu. Žmonių veiksmai ir išgyvenimai, išoriniai įvykiai ir aplinkybės iškyla kaip objektyvi struktūra, tarsi visai nepriklausoma nuo ją stebinčio ir suvokiančio subjekto. Esė (pranc. essai – „bandymas“) – rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį, būdingas subjektyvus vertinimas, laisvas stilius ir kompozicija. Esė (meniškasis paaiškinimas) – savo brangiausių minčių išsakymas.
Fantastika – literatūros, dailės, kino, žaidimų žanras, kurio kūrinių aplinka yra nepanaši į realųjį pasaulį. Tai gali būti įsivaizduota ateitis ar praeitis, alternatyvi dabartis, paraleliniai pasauliai ir kt. Fantastika besidomintys žmonės vadinami fantastais. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
