Dienoraštis – chronologiniai asmens gyvenimo užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, jausmai ir nurodoma kiekvieno įrašo data.
|
||||||
|
Dedikacija (lot. dedikatio – paskyrimas) – knygos ar kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai apie tai, kam ar kieno atminimui autorius tą kūrinį ar knygą skiria. Pirminė reikšmė – paskyrimas ar pašventimas kokio nors pastato, šventovės, paminklo, knygos, karsto žmogui ar Dievui, padedant įrašą ir nurodant jo paskirtį. Chrestomatija (gr. chrestos, „naudingas“, ir manthano, arba mathein, „mokytis“) – tekstų rinkinys. Chrestomatijose pateikiami tekstai laikomi pavyzdiniais, klasikiniais kokios nors srities pavyzdžiais arba iliustruojančiais tam tikro dalyko, epochos savitumus, tipinius dalykus. Antonomazija – tropas, kai tikrinis vardas vartojamas vietoj bendrinio ir atvirkščiai.
Antologija (gr. anthos = gėlė, legein = skaityti, rinkti, kalbėti) – skirtingų autorių (paprastai to paties regiono, laikotarpio) tekstų arba tam tikros temos literatūros, muzikos arba vaizdinių kūrinių rinkinys. Specifinė antologijos forma yra skaitinių knyga. Almanachas (arab. al-manach = kalendorius, lot. almanachus = pranašysčių rinkinys) – periodiškai pasirodantis žinynas. Iš pradžių tai buvo kalendorius, kuriame pateikiama įvairių sričių žinių, vėliau – tam tikro pobūdžio literatūros kūrinių rinkinys. Almanachas apsiriboja tam tikra tematika. Dar kitaip vadinamas metraštis. Daugumoje valstybių tam tikrų autorių kūrinių įtraukimas į almanachus laikomas prestižo reikalu. Aliteracija (lot. ad – prie, link + littera – raidė) – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose. Vienas dažniausių instrumentuotės būdų. Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos sistemą. Akrostichas (gr. akros ‘kraštinis’ + stichos ‘eilutė’) – eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį. Dažnai – rašytojo ar poeto vardą ir pavardę. Akrostichus mėgo kurti Antikos ir Renesanso epochų poetai. Sonetas – lyrikos žanro, kanoniškos strofinės sandaros ir kanoniško rimavimo 14 eilučių eilėraštis. Jis būna dviejų rūšių – itališkasis (Petrarkos) ir angliškasis (Šekspyriškasis). Itališkąjį sonetą sudaro 2 ketureiliai ir 2 trieiliai, o šekspyriškąjį – 3 ketureiliai ir 1 dvieilis. Soneto ketureiliuose dažniausiai būna aprašomojo arba pasakojamojo pobūdžio, o trieiliai ir dvieiliai – apibendrinamojo, filosofinio. Haiku – tai trumpiausia japonų poezijos forma, trijų eilučių, septyniolikos skiemenų visiškai išbaigtas eilėraštis. Taip haiku apibūdina dauguma literatūros šaltinių. Tačiau joks žinynas neaiškina, kad dabar haiku jau tapo tarptautine poezijos forma, tiesa, kilusia iš Japonijos, bet nesilaikančia minėtų tradicinių skiemenų taisyklės. Baladė (pranc. ballade iš lot. ballo – šoku) – poezijos žanras. Trumpas eiliuotas istorinio arba legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieję epiniai, lyriniai, draminiai pradai. Tai intriguojantis, neretai niūrių, šiurpių nuotykių pasakojimas apie nepaprastus įvykius. Per juos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas, tragiškos gyvenimo perspektyvos. Elegija (gr. elegeia < elegos – rauda) – lyrikos žanras, antikos poezijos kūrinys ir iš jo susiformavęs vėlesnių laikų eilėraštis, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaikos; elegijai būdingas poetinis intymumas, švelnumas ir asmeninio gyvenimo atskleidimas. Odė (sen. gr. ōdē – giesmė) – lyrikos žanras. Tai eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinami žymūs asmenys, svarbūs istoriniai įvykiai, deklaruojami aukšti filosofiniai, etiniai, politiniai principai. Odei būdinga patetika, retoriškumas. Jai artimi himnas, ditirambas. Eilėraštis – nedidelės apimties eiliuotas kūrinys. Eilėraštis yra sukuriamas pagal vienokią ar kitokia eilėdaros sistemą. Pagal turinį ir struktūra galima išskirti šias eilėraščių rūšis: odė, elegija, baladė ir t.t. Dažniausiai eilėraščiai yra rimuoti ir tai jiems suteikia skambesio, tačiau kai kurios eilėraščių rūšys nerimuotos kaip antai haiku.
Tragedija (gr. tragōdía – tragedija) – dramos žanras – scenai skirtas kūrinys, kuriame vaizduojami labai rimti, esminiai gyvenimo konfliktai, herojaus siekimų susidūrimas su neįveikiamomis kliūtimis ir neišvengiamas herojaus žuvimas. Taip pat gali reikšti ir sukrečiantį, skaudų išgyvenimą, baisų įvykį ar didelę nelaimę. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||