|
||||||
|
Daktilis (gr. dáktylos – pirštas): 1. Antikinėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o kiti du trumpi (J I I). Daina, muzikoje vadinamas santykinai trumpas vokalinės muzikos kūrinys, kurį gali lydėti muzikos instrumentų akompanimentas. Ypatingas dainos bruožas yra tekstas, kuris yra dainuojamas. Dažniausiai dainą atlieka vienas atlikėjas, tačiau ji gali būti atliekama ir dueto, trio ar netgi dar daugiau žmonių. Kita vertus, muzikos kūriniai su daugiau nei vienu balsu dažniausiai laikomi choralais, o ne dainomis. Dainų tekstai dažniausiai būna rimuoti, poetiški, tačiau lygiai taip pat gali būti ir religiniai tekstai, proza. Be to, dainos skirstomos ir pagal kitus kriterijus. Pirmiausiai dainos pagal autorystę skirstomos į menines, populiariąsias ir liaudies dainas. Pagal paskirtį dainos kategorizuojamos į sakralines ir kasdienines. Taip pat galima skirstyti dainas pagal žanrines charakteristikas (baladė, šokis ir t. t.) arba sukūrimo laikotarpį (Renesanso, barokinės, naujųjų laikų dainos). Chorijambas (gr. choríambos < choreíos – susijęs su šokiu + íambos < iáptein – užpulti, apiberti žodžiais): 1. Antikinėje eilėdaroje – keturskiemenė pėda (arba metras), kurios kraštiniai skiemenys ilgi, o viduriniai trumpi (J I I J). Chorėjas (gr. choreíos – susijęs su šokiu, šokio): 1. Antikinėje eilėdaroje dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o antras trumpas (JI).
Cenzūra (lot. censura < censeo – vertinu) – spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas. Cenzūra skirstoma pagal kontrolės būdą ir pagal kontroliuojančio organo priklausomybę. Pagal pirmąjį požymį ji gali būti išankstinė (prevencinė), taikoma dar neišspausdintiems leidiniams, ir paskesnioji (represinė) – bausmės už išspausdintus darbus. Pagal antrąjį požymį skiriama valstybinė (bendroji, karinė) bei bažnytinė cenzūra. Bukolika (gr. bukolikos – piemenų, piemeniškas) – antikinės poezijos žanras, trumpas lyrinis epinis dialogų arba dainos formos kūrinys, kuriame vaizduojamas niekieno nedrumsčiamas piemenų, žemdirbių gyvenimas, jų meilė, gamta. Bukolika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, italų Renesanso poezijoje. Žanro pradininkas – graikų poetas Teokritas. Su bukoline poezija susiję pastoralės, idilės, eklogės žanrai. Bibliografija (gr. bibliographía – knygų rašymas) – įvairių rūšių ir paskirties bibliografinių priemonių visuma, bibliografijos mokslas, praktinė informacinė veikla. Beletrizacija – grožinės literatūros elementų panaudojimas dokumentinio pobūdžio kūriniuose (apybraižose, reportažuose, memuaruose, biografiniuose aprašymuose). Beletristikos tikslas – suteikti pasakojimui įtaigumo, gyvumo. Autografas (gr. autógraphos – parašytas savo paties ranka) – tai teksto rankraštis, rašytas paties autoriaus. Atribucija (lot. attributio – priskyrimas) – tai autorystės nustatymas, kai kūrinys anonimiškas ar pasirašytas pseudonimu, taip pat literatūrinių mistifikacijų atvejais. Atminimai – tai vienas iš albuminės poezijos pavadinimų, lyrikos forma, artima tautosakai, bet fiksuojama raštu (stereotipiniai motyvai, klišiniai simboliai ir t.t.); dažnai dedikacinio pobūdžio, nesudėtingos formos, nekomplikuoto eiliavimo, jausmingi trumpi eilėraščiai ar strofos, kuriais siekiama išreikšti palankumą adresatui. Asonansas (pranc. assonance < lot. assono – atsiliepiu) – tai kalbos instrumentavimo priemonė, raiškus balsių pakartojimas. Kaip ir aliteracija, su kuria dažnai vartojamas drauge, asonansas atlieka ne tik fonetinę, bet ir semantinę funkciją. Artificiozinė literatūra (lot. artificiosus – meistriškas, išmoningai padarytas; dirbtinis) – tai nerūšinė kategorija, siejanti grupę poetinių formų, pagrįstų žodžių žaismo, sintaksės ar morfologijos ardymo principu (echo, kankrinas, protėjas ir kt.), taip pat formų, kuriose kalbos ženklų naudojimas turi išorinius (vizualiai suvokiamus) požymius (akrostichas, anagrama, figūriai tekstai, koreliatyvas) arba gretinamos skirtingos ženklų sistemos (chronograma, chronostichas, grifas, muzikinė epigrama). Archyvas (lot. archivum < gr. αρχείο(ν), archeío(n) – senovinis) – įstaiga ar įstaigos, įmonės, organizacijos skyrius, kuris kaupia, saugo, tvarko, registruoja, moksliškai tiria ir naudoja įvairius dokumentus, taip pat bet kokių institucijų ar asmenų veiklos dokumentų visuma (fondai); pastatai ar jų dalys, kuriuose laikomi dokumentai. Archyvai yra valstybiniai (centriniai, vietiniai), žinybiniai, bažnytiniai, partiniai, korporatyviniai, privatūs (juridinių asmenų), asmeniniai (fizinių asmenų), šeimų, giminių. Archyvų darbo teoriją, metodiką, jų istoriją tiria archyvistika, jos dalis archyvotyra tiria archyvus ir jų fondų istoriją, t.p. vertina archyvinius dokumentus.
Archetipas (graik. archétypon – archetipas, modelis, šablonas) – tai kolektyvinės pasąmonės vaizdinio, turinčio universalią prasmę, perdavimas iš kartos į kartą. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
