Georgika (gr. geōrgikē – žemdirbystė) – antikinės poezijos žanras, epinis didaktinio pobūdžio kūrinys apie žemdirbių darbą, kaimo buitį, gamtą.
Žanro pradininkas – romėnų poetas Vergilijus, parašęs poetinį traktatą žemdirbiams „Georgikos“.
|
||||||
|
Eklogė (gr. eklogē – atranka) – literatūros žanras, epinių ir draminių elementų turintis eilėraštis apie laimingą kaimo žmonių gyvenimą gamtos prieglobstyje. Dažnai tapatinama su bukolika, kartais laikoma bukolikos porūšiu. Terminas atsirado Romoje, kur eklogėmis buvo vadinami pavieniai Vergilijaus „Bukolikų“ eilėraščiai. Kaip savarankiškas žanras egzistavo Renesanso laikais. Ekloges rašė Dantė, Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas. Posmas (strofa) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje. Eufonija (gr. euphōnia < eu – gerai + phōne – garsas) – kalbos skambesio darna. Priešingas eufonijai atitikmuo – kakafonija. Eufoniška kalba – patogi ištarti, be garsinių kliuvinių, šiurkščių sąskambių. Eufoniškame tekste labai svarbūs suderinti: garsų trumpumas ir ilgumas, priegaidė, tono aukštumas ir žemumas. Eufonija laikoma gero stiliaus požymiu. Ji ypač reikšminga poezijos kalboje.
Cezūra (lot. caesura – perskėlimas) – pastovi pauzė tarp žodžių, nuolat pasikartojanti poezijos kūrinio eilutėse. Cezūra dažniausiai būna ilgose eilutėse ir dalija jas pusiau. Padeda intonuoti eilutę, individualizuoti jos skambesį. Po kirčiuoto (antikinėje eilėdaroje – po ilgo) skiemens einanti cezūra vadinama vyriškąja, po kirčiuoto ir vieno nekirčiuoto (antikinėje eilėdaroje – po trumpo) – moteriškąja, po kirčiuoto ir dviejų nekirčiuotų – daktiline. Aleksandrinas – silabinės eilėdaros metras, 12 arba 13 skiemenų eilutė su pastovia cezūra po 6 skiemens. Pavadinimas kilo iš tokiomis eilėmis sukurtos senovės prancūzų poemos apie Aleksandrą Makedonietį. Atitikmuo kitų tautų poezijoje yra silabinės eilėdaros trylikaskiemenis (su cezūra po 7 skiemens). Žanras (pranc. genre – rūšis, tipas) – tai pagrindinių literatūros rūšių – lyrikos, epo, dramos – smulkesnė padala, jungianti struktūriškai artimas kūrinių grupes. Žanrai paprastai skirstomi į požanrius. Grožinė literatūra paprastai skirstoma į tris klasikinius žanrus, būdingus dar senovės Graikijos literatūrai – poeziją, dramą ir prozą. Poeziją dažniausiai skirsto į epinę, lyrinę ir dramatinę. Dramą skirsto į komediją, paprastą dramą ir tragediją. Komediją skirsto į tokius požanrius, kaip farsas, papročių komedija, burleskas, satyra ir kt. Labai dažnai egzistuoja kūriniai, pasižymintys išsyk dviejų ar kartais daugiau žanrų požymiais. Tokie kūriniai priskiriami hibridiniams žanrams, pvz., tragikomedija. Vidinis monologas – tai XX a. moderniosios prozos pasakojimo forma, įvedanti skaitytoją į personažo vidinę kalbą, adresuotą sau pačiam, kurianti estetinę iliuziją, kad personažo psichikos pulsavimai tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, formuoja kūrinio kompoziciją, ritmiką, intonacijas. Versetas – tai grafiškai išskirta teksto atkarpa, dažniausiai apimanti kelis prijungiamuosius arba sujungiamuosius sakinius, kurie sudaro dvinarę prasminę ir ritminę intonacinę vienovę. Versetais suskirstyta Biblija, Koranas, juos stilizuojantys kūriniai. Verlibras (pranc. vers libre – laisvosios eilės) – eiliavimas be aiškios sistemos. Nuo prozos tokį eiliavimą skiria intonacinės ypatybės: simetriškas, periodiškas kalbos bangavimas (stipryn–silpnyn, aukštyn–žemyn), sintaksinių pakartojimų ir paralelizmų poetika, sintaksinių kalbos vienetų simetrija, jų reikšminės opozicijos. Verlibru parašytuose kūriniuose būna savitai suderintų įvairių eilėdaros sistemų bei metrų. Labai svarbi semantinė ir sintaksinė kalbos struktūra, jos grafinė išraiška. Verlibras turi panašumo į silabotoninės eilėdaros laisvąsias eiles, kartais manoma, kad tos eilėdaros sistemos nesiskiria. Vaikų literatūra – tai grožiniai, pažintiniai ir publicistiniai kūriniai vaikams. Vaikų literatūra skirstoma į ikimokyklinio, jaunesniojo, vidutiniojo ir vyresniojo mokyklinio, arba paauglystės, amžiaus. Ištakos – mitai, folkloras. Biblijos mitai davė pradžią sakralinei vaikų literatūrai. Užuolanka – JAV lietuvių tautinės krypties dailės, literatūros ir kultūros mėnesinis žurnalas, leistas 1955-1961 m. Čikagoje. Redaktorius Adomas Vilainis-Šidlauskas. Išėjo 40 numerių. Trioletas – tai aštuonių eilučių, dviejų rimų kanoniško rimavimo eilėraštis, kurio pirmoji eilutė sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Trioletas susiformavo XV a. prancūzų poezijoje ir vėliau paplito kitų tautų literatūrose. Toninė eilėdara – eiliuotos kalbos sistema, pagrįsta vienodu arba dėsningai kintančiu kirčių skaičiumi eilutėse. Metrinę reikšmę čia turi tik kirčiuoti skiemenys, o nekirčiuotieji, neprarasdami ritminio vaidmens, netenka metrinės funkcijos. Lietuvių poezijai ši eilėdara nebūdinga.
Teminis metodas – tai literatūros mokslo metodas, atnaujinęs tradicinį tematinį literatūros traktavimą XX a. hermeneutikos, fenomenologijos, psichoanalizės ir semiotikos teorijomis. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||