|
|
Žanras (pranc. genre – rūšis, tipas) – tai pagrindinių literatūros rūšių – lyrikos, epo, dramos – smulkesnė padala, jungianti struktūriškai artimas kūrinių grupes.
Žanrai paprastai skirstomi į požanrius. Grožinė literatūra paprastai skirstoma į tris klasikinius žanrus, būdingus dar senovės Graikijos literatūrai – poeziją, dramą ir prozą. Poeziją dažniausiai skirsto į epinę, lyrinę ir dramatinę. Dramą skirsto į komediją, paprastą dramą ir tragediją. Komediją skirsto į tokius požanrius, kaip farsas, papročių komedija, burleskas, satyra ir kt. Labai dažnai egzistuoja kūriniai, pasižymintys išsyk dviejų ar kartais daugiau žanrų požymiais. Tokie kūriniai priskiriami hibridiniams žanrams, pvz., tragikomedija.
Žibintas – mėnesinis jaunimo žurnalas, leistas 1945-1947 m. Celėje, Lertėje, Ceste bei Grevene, Vakarų Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose ir religinis kultūros žurnalas, leistas 1955-1957 m. Bradforde, Anglijoje. Leido ir redagavo kunigas Jonas Kuzmickis-Gailius. Vokietijoje išleisti 9 numeriai, o Bradforde – 18 numerių.
Židinys – literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo mėnesinis žurnalas, ėjęs 1924-1940 m. Kaune. Oficialus leidėjas Vincas Mykolaitis-Putinas, nuo 1932 m. – Jonas Grinius. Spausdino straipsnius filosofijos, kultūros, religijos, mokslo, istorijos, psichologijos, literatūrologijos, estetikos ir kitais klausimais. Skelbė politikos, meno, dailės, visuomeninio gyvenimo apžvalgas, grožinės literatūros kūrinius.
Žingsniai – kultūros žurnalas, leistas 1946–1948 metais Flensburge (Vokietija). Redagavo P. Būtėnas. Išėjo 15 numerių.
Žvilgsniai – tai neperiodinis kultūros žurnalas, ėjęs 1946–1948 metais Vokietijoje – Wiesbadeno ir Kasselio stovyklose. Pasirodė 4 rotatoriumi spausdinti numeriai. Rengė ir leido Jonas Mekas (redaktorius), Adolfas Mekas, Algirdas Landsbergis ir Leonas Lėtas. Žvilgsnių rengėjai avangardine maniera maištavo prieš lietuvių literatūrinės kūrybos saviizoliaciją, kultūrinio atsilikimo konservavimą, Vakarų modernizmo bei naujovių baimę. Jie kvietė burtis ne kultūros tęstinumo ar tradicijų neliečiamybei išsaugoti, o keisti jų formą, „rašyti kitaip“, ieškojo paralelių tarp prarastosios Vakarų kartos nuotaikų ir lietuvių literatūros proceso, neišgyvenusio srovinės brandos.
|
|
