Šešios pasakos

S.Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė “Šlovė Žemaičių” ir šešios pasakėčios. S.Stanevičiaus pasakėčios pasižymi originalumu. Dviejose pasakėčiose (“Lapė ir juodvarnis”, “Lapė ir žąsys”) S.Stanevičius panaudojo Ezopo pasakėčių motyvus. Kitų keturių pasakėčių (“Žmogus ir levas”, “Erelis, karalius paukščių”, “Aitvarai”, “Arklys ir meška”) motyvai – iš dalies paimti iš tautosakos (trys pasakėčios pavadintos žemaičių pasakomis) arba paties susikurti.
Reikšmingiausios S.Stanevičiaus pasakėčios yra “Aitvarai” ir “Arklys ir meška”. Jose vaizduojama valstiečių buitis, išreiškiami jų interesai bei siekimai.
“Aitvaruose” pavaizduoti valstiečiai kaip kylanti ekonominė-socialinė jėga. Pasakėčios žemaitis (valstietis) – pilnavertis žmogus, lygus kitiems, gyvena savo žemėje laisvas, laimingas ir visko pertekęs. Žemė, laisvė, darbštumas, geri darbo įrankiai – jo laimės ir gerovės pagrindas. Pasakėčia kupina valstiečio pranašumo jausmo, pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo. Politinėje “Arklio ir meškos” pasakėčioje S.Stanevičius parodė valstiečių nuskurdimą, jų vergišką padėtį, “sunkią nevalią” baudžiavos priespaudoje. Pasakėčios veikėjai, pavaizduoti meškos ir arklio alegorijomis, yra žemaičiai ir aukštaičiai. Šia pasakėčia S.Stanevičius skelbė tautinį lietuvių bendrumą.
Kitomis savo pasakėčiomis S.Stanevičius reiškia įvairias moralines idėjas: smerkia veidmainiavimą, apsimetimą, apgaulę.
Pasakėčių veikėjai – gyvi, natūralūs. Pasakėčiose sumaniai derinamas epinis ir draminis elementas. Jų išraiškai būdingas paprastumas, glaustumas, konkretumas. Jose visai nėra atsieto moralo. Jų poetinė idėja iškyla iš vaizduojamos situacijos, veiksmo eigos.
S.Stanevičius gyveno klasicizmo, sentimentalizmo ir kylančio romantizmo atmosferoje. Šios literatūros srovės veikė jo kūrybą, tačiau autorius, būdamas artimas liaudžiai, domėdamasis tautosaka, krypo į realizmą. Realizmas pasireiškė liaudies buities vaizdavimu, paprastu, konkrečiu, liaudišku stiliumi ir kalba. Savo liaudiškumu, buities vaizdų ir charakterių tikroviškumu pasakėčios artimos I.Krylovo pasakėčioms.
Meninėms S.Stanevičiaus pasakėčių savybėms apibūdinti tinka žymiojo rusų kritiko V.Belinskio žodžiai, nusakantieji geros pasakėčios privalumus: “Pasakėčia nėra alegorija ir neturi ja būti, jeigu ji gera, poetiška pasakėčia; ji turi būti maža apysaka, drama su individais ir charakteriais, poetiškai apibrėžtais. Pačios personifikacijos pasakėčioje turi būti gyvi, poetiški veikėjai”. Tokios ir yra S.Stanevičiaus pasakėčios, sudarančios šio žanro klasiką lietuvių literatūroje.
Odė “Šlovė Žemaičių” yra skirta Vilniuje susitelkusių žemaičių kultūrinei veiklai pašlovinti. Odėje S.Stanevičius ne tik apdainavo Vilnių – miestą, kuriame pats studijavo ir kurį pamėgo, bet ir apibendrino tas patriotines nuotaikas, kurios reiškėsi to meto visuomenės gyvenime ir kultūros darbe. “Šlovė Žemaičių” buvo pirmoji originali odės žanro publikacija lietuvių literatūroje. Kartu tai buvo to meto šviesiojo jaunimo himnas, amžiaus pabaigoje pavirtęs V.Kudirkos “Tautiška giesme”.