Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka “Sename dvare”. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.
Šatrijos Raganos dvaras – ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Dvaras yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.
Apysakoje parodomi ir lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai, besiskverbiantys į bajoriškosios dvarininkijos tarpą, atskleidžiami jos santykiai su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Pro samprotavimus, parodančius didelės bajorijos dalies vidinės kultūros lygį, prasiveržia ir jos priešiškumas nacionaliniam lietuvių judėjimui.
Apysaka “Sename dvare” yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai apgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis – prie svarbių visuomeninių klausimų.
Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų – psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.
Palikite komentarą