|
-> Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui. Grožinėje literatūroje sakmė – gana retas žanras.
Santara – kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai, nuo 1989 m. ėjęs Kaune, vėliau Vilniuje. Leidžiamas 4-6 kartus per metus. Rašo įvairiais visuomenės, kultūros, politikos klausimais, spausdina užsienio autorių rašinius.
Santarvė – kultūros ir literatūros žurnalas, leistas 1953–1958 metais Londone (Anglija). Išėjo 42 numeriai. Redagavo Fabijonas Neveravičius. Originalios kūrybos spausdinta nedaug. Beveik kiekviename numeryje buvo dedami straipsniai pasaulinės ir lietuvių literatūros temomis ar knygų recenzijos.
Satyra – veikalas, kuriame išreikštas pasipiktinimo jausmas prieš negatyvius reiškinius, išjuokiamos žmonių ydos ir silpnybės. Satyros tikslas – gerinti ir skaidrinti žmogaus prigimtį, sukeliant pasipiktinimą neteisingais reiškiniais, visuomenės pajuokimu dėl to, kas yra nenormalu, nes silpnybė pirmiausia bijo pašaipos.
Pasipiktinimo jausmą sukelianti satyra, vadinama rimtoji. Tai protestas prieš visuomenės sugedimą, kai ydos, žeminančios žmonių vertybes, pasiekia plačius žmonių sluoksnius. Satyra, sąmojingai pajuokianti žmonių silpnybes ir trūkumus, vadinasi lengvoji. Ji nukreipta prieš žmonių silpnybes, klaidas, prietarus. Šie reiškiniai nėra smerkiami, tačiau parodomi kaip netinkami ir taisytini.
-> Semiotika (gr. sēmeiōtike < sēmeíon – ženklas, požymis) – tai moderniosios kalbotyros (lingvistikos) sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje ir t.t.
Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka “Sename dvare”. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai. [Daugiau…]
Serpentinas (lot. serpentinus – besirangantis kaip gyvatė) – tai eiliuotas tekstas, kuriame nuolat pasikartoja kai kurie žodžių junginiai: vienos eilutės pabaigoje, antros pradžioje ir t.t.
Sietynas – kultūros žurnalas, leistas Vilniuje 1988–1991 metais. Išėjo 10 numerių. Sietynas siekė suformuluoti dvasinius bei kultūrinius pamatus išsilaisvinimo procesui, skelbė idealistinį tikėjimą didžiosiomis vertybėmis. Išspausdino daugiau kaip 120 XIX–XX a. autorių tekstų.
Silabinė eilėdara (gr. syllabe – skiemuo) – tai silabizmu arba izosilabizmu pagrįsta eilėdara. Senesniajam šios eilėdaros variantui būdingas silabizmas – apytikriai vienodas skiemenų skaičius visose kūrinio eilutėse, o jei kūrinys strofinis – atitinkamose strofų eilutėse.
Silabotoninė eilėdara (gr. syllabe – skiemuo, tónos – balso įtempimas, tonas, kirtis) – eilėdara, pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.
Simbolizmas (gr. symbolon – sutartinis ženklas) – XIX a. II pusės modernistinė literatūros srovė, susiformavusi kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralistų tikrovės kopijavimo tendencijoms. [Daugiau…]
Sinekdocha – tropas, kai bendresnis, platesnis pavadinimas keičiamas siauresniu ir atvirkščiai (dalis vietoj visumos).
Sinkopis – eilėdaros sistema – pereinamasis tarpsnis iš silabotonikos į kitas, laisvesnes eilėdaros sistemas – toniką, verlibrą.
Sintaksinė-intonacinė eilėdara – eilėdara, pagrįsta didesnių kalbos vienetų (frazių, sakinių, periodų) sintaksinės struktūros ir intonacijos panašumu. Vienoda kalbos atkarpų sintaksė bendrais bruožais suvienodina ir jų intonaciją.
-> Siurrealizmas (pr. sur – virš, réalisme – tikrovės, realybės) XX a. III-V dešimt. kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas. Kilo iš dadaizmo, kuris klestėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dadaistai pirmieji atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip įkvėpimo šaltinį. Siurrealizmas prasidėjo su Andrė Bretono siurrealizmo manifesto paskelbimu 1924 m. [Daugiau…]
|
|