Aukštyn – moterų kūrybos almanachas, išleistas 1930. Redagavo Bronė Buivydaitė, įžangą parašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
|
||||||
|
Aušra (AUSZRA) – tai pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lietuvių kalba, vadinęsis mėnesiniu laikraščiu „Auszra“, 1883–1886 m. leistas Ragainėje ir Tilžėje. Aušra atstovavo liberalinės pasaulėžiūros srovei. Pilietinį, demokratinį, kultūrinį ir intelektualinį tautos ugdymą jungė su jos nacionalinės sąmonės stiprinimu. Atliko svarbų vaidmenį formuojant lietuvių bendrinę kalbą, padėjo įsitvirtinti jos gramatinei ir stilistinei normai. Aušrinė – žurnalas moksleiviams, su pertraukomis leistas 1910-1914 m., 1917 m., 1919-1926 m., 1931-1933 m. Literatūrai reikšmingiausia 1910–14 leista Aušrinė: joje buvo išspausdinta ~160 eilėraščių ir 70 prozos kūrinių, atspindėjusių lietuvių literatūros modernėjimo tendencijas, rašytojų diferenciaciją. Autobiografija (gr. autos – pats + biografija) – literatūros žanras, artimas memuarams, savo gyvenimo ir veiklos aprašymas. Pasakojimas apie save, kuriame daugiau dėmesio skiriama autoriaus psichologijai, išgyvenimams, požiūriui į pasaulį. Įvykiai dėstomi chronologiškai arba pagal temas. Autobiografijų struktūros ašis – asmenybės tapsmo istorija.
Autografas (gr. autógraphos – parašytas savo paties ranka) – tai teksto rankraštis, rašytas paties autoriaus. Avangardizmas (pranc. avant-gardisme) – XX a. literatūros ir meno srovė, kuriai būdinga tradicinių, ypač realizmo, kūrybos principų neigimas, naujų, neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas. Plačiąja prasme avangardizmas – sąmoningas priešiškumas meno akademizmui, kūrybos tradicijoms, maištingas senųjų vertybių perkainojimas, naujų raiškos priemonių įvedinėjimas. Siauresne prasme avangardizmas – tai XX a. 2–4 deš. literatūros ir meno modernistinės kryptys ir tendencijos, kurioms būdingas estetinis radikalizmas, antimiesčioniškos nuotaikos, tradicinių moralės ir meno normų parodijavimas, demonstratyvus neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas, polinkis į formalistinius eksperimentus. Literatūroje avangardizmui būdingų požymių turi tokios srovės kaip futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas, dadaizmas. Baladė (pranc. ballade iš lot. ballo – šoku) – poezijos žanras. Trumpas eiliuotas istorinio arba legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieję epiniai, lyriniai, draminiai pradai. Tai intriguojantis, neretai niūrių, šiurpių nuotykių pasakojimas apie nepaprastus įvykius. Per juos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas, tragiškos gyvenimo perspektyvos. Vienintelis A.Škėmos romanas “Balta drobulė” (1958) sukėlė gyvas literatūrines diskusijas. Dauguma literatūros vertintojų “Baltą drobulę” laikė įdomiu literatūriniu eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Romanas vaizduoja poeto Antano Garšvos kelią į išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus. [Daugiau…] Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra “Baltaragio malūnas”, parašytas vokiečių okupacijos metais (1945) Vilniuje. “Baltaragio malūnas” – tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje – buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. [Daugiau…] Baltija 1. Kasmetinis literatūrinis kultūrinis (iki 1993 m. – literatūrinis visuomeninis) iliustruotas almanachas, leidžiamas nuo 1984 m. Vilniuje, nuo 1991 m. Klaipėdoje. Baltos lankos – akademinis tekstų ir interpretacijų žurnalas, einantis nuo 1991 Vilniuje. Kiekvienam numeriui pasirenkama atskira tema (mitas, laikas, kultūrų lyginamosios studijos ir pan.), kuri skleidžiama verstiniais ir originaliais teoriniais straipsniais bei tekstų skaitymais atitinkamu (dažniausiai semiotiniu) aspektu. Baras – mėnesinis Literatūros ir meno žurnalas, 1925 leistas Kaune. Išėjo 10 nr, redakcijai nesutariant dėl vertinimo kriterijų ir netekus Švietimo ministerijos subsidijų, žurnalas liovėsi ėjęs. Redagavo Faustas Kirša. Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje baroką pakeitė rokokas (kai kurių tyrinėtojų rokokas laikomas vėlyvąja baroko faze) ir klasicizmas. Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas. Beletrizacija – grožinės literatūros elementų panaudojimas dokumentinio pobūdžio kūriniuose (apybraižose, reportažuose, memuaruose, biografiniuose aprašymuose). Beletristikos tikslas – suteikti pasakojimui įtaigumo, gyvumo.
Biblija (gr. βιβλία – „knygos“) – krikščionių šventasis raštas, jų taip pat vadinamas Dievo Žodžiu arba Šventuoju Raštu, įvairių autorių raštų rinkinys, religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindas, sudarantis žydų tikėjimo pagrindą. Dalis Biblijos (Senasis Testamentas) yra kilęs iš judėjų religijos, todėl taip pat yra žydų šventoji knyga. Biblija iš pradžių vadinti įvairių redakcijų „knygų“ (graikiškai biblia) rinkiniai iš Palestinos ir Artimųjų Rytų regiono, sukurti maždaug 1200 metų laikotarpiu ir kanonizuoti judėjų bei krikščionių. Knygos parašytos įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, gana nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Skeptikai mano, kad kai kurios istorijos, pvz., apie Pasaulio tvaną, yra paremtos šumerų mitu, kuris minimas prieš 2 tūkstančius metų iki Biblijos parašymo. Tiesa, nėra aišku, kuria versija galėjo remtis Biblijos autoriai, kadangi egzistuoja dar bent trys šio mito versijos (šumerų, akadų ir babiloniečių) iki Biblijos. |
||||||
|
© 2025 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||