Nekrologas (gr. nekrós – negyvėlis, numirėlis + lógos – žodis, kalba) – tai trumpas ar ilgesnis tekstas žmogaus mirties proga, apibūdinantis velionio gyvenimą, nusakantis jo reikšmę visuomenei bei kultūrai.
|
||||||
|
Nemunas – kultūros ir meno žurnalas, ėjęs 1967–2004 m., nuo 2004 m. savaitraštis, leidžiamas Kaune. Leidžiamas nuo 1967 m. balandžio mėn., steigėjai buvo Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos komjaunimo Centro komitetas. Tačiau tai netrukdė leisti netradicinį turiniu, neideologizuotą žurnalą, kurio ir dydis buvo netradicinis – kvadratinis. Nuo 2004 m. balandžio 15 d. Kauno kultūros ir meno savaitraštis. Neoklasicizmas – tai literatūros ir meno kryptis; iškilo XX a. 3-iajame dešimtmetyje, užsibrėžusi paneigti šizofrenišką asmenybę, įsitvirtinusią modernistiniame mene, ir su praeities menine kultūra atkurti ryšį, kurį bandė nutraukti maištaujantys avangardistai. Neoklasicizmas teigia žmogų kaip „simetrišką sistemą“, reikalingą pastovių vertybių, o meną kaip universalumo išraišką, apvalytą nuo individualizuotos emocinės išpažinties, tautinės atributikos ir chaotiškos formos. Naujovės kultą laiko svetimu meno prigimčiai, nes žanro įstatymai yra amžini, kaip ir matematikos dėsniai, o forma, egzistuojanti pirma turinio ir lemianti veikalo vertę, yra susijusi su pakartojimu. Neoklasicistai cituoja, imituoja, perkuria nusistovėjusius stilistikos modelius, uždarydamas kūrybą į žinomų formų amžiną ratą, todėl neišvengia literatūrinio enciklopedizmo ir sterilumo. Neoromantizmas − XIX a. pabaigos − XX a. pradžios meno tendencijos, artimos romantizmui. Neoromanikos termino vartosena nėra griežtai nusistovėjusi. Neoromanika vadinama tradicinių romantizmo formų gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis. [Daugiau…]
Novelė (it. novella – naujiena) – prozos žanras, kuriam būdingas glaustas pasakojimas, vientisas konfliktas, intriguojanti fabula. Novelės veiksmas yra glaustas, fabulą sudaro pagrindinio veikėjo likimui svarbūs įvykiai, atsiskleidžiantys per trumpą laikotarpį. Jie plėtojasi labai sparčiai, dinamiškai, kol pasiekia kulminaciją, kai sprendžiamas veikėjo likimas: veikėjas turi apsispręsti, kaip toliau elgtis, atsiskleisti ar pasirodyti, kas jis yra iš tikrųjų. Novelei nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai veikėjai, platūs aprašymai. Novelės pabaiga (atomazga) dažnai būna netikėta, šokiruojanti skaitytoją. Odė (sen. gr. ōdē – giesmė) – lyrikos žanras. Tai eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinami žymūs asmenys, svarbūs istoriniai įvykiai, deklaruojami aukšti filosofiniai, etiniai, politiniai principai. Odei būdinga patetika, retoriškumas. Jai artimi himnas, ditirambas. Onomastika (gr. όνομα = onoma – „vardas“) – lingvistikos šaka, kurios tyrimo objektas yra tikriniai vardai. Onomastika tapatinama su eponimiku, kartais su akrostichu. Onomatopėja (gr. onomatopoiia – žodžių kūrimas) – tikrovės garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus. Onomatopėja – fonetinė (garsinė) figūra, dažniausiai vartojama poezijoje. Onomatopėjos meninis poveikis kyla ne vien dėl garsinio efekto, bet ir dėl žodžių reikšmės (semantikos) – ką tie žodžiai išreiškia, kaip apibūdina daiktą ar gyvą padarą. Padavimas – istorinė sakmė, kūrinys, vaizduojantis tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Tai pasakojamosios tautosakos žanras, kurio kūriniuose meniniais vaizdais aiškinama gamtos ir istorijos paminklų kilmė, pasakojama apie praeities įvykius, siejamus su ypatingomis vietomis arba su mitinių protėvių bei istorinių asmenybių veikla. Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado kaimo, miestelio, kitų svarbesnių vietų vardai. Žymiausias M.Valančiaus grožinis kūrinys – apysaka “Palangos Juzė”. Apysaką sudaro keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, pasakojimai apie aplankytąsias vietas ir jų gyventojus. Juzė pasakoja 13 vakarų; apysaka turi tiek pat skyrių. Kiekviename skyriuje aprašinėjamos atskiros Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai. [Daugiau…] Palindromas (gr. palíndromos – bėgantis atgal, grįžtantis) – tai artificiozinės literatūros forma, žodis, žodžių junginys, sakinys ar eilutė, kurią galima skaityti iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę. Pamfletas (angl. pamphlet) – grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines politines institucijas. Pamokslas – tai krikščionių bažnytinės literatūros žanras. Susiformavo ankstyvosios krikščionybės laikais. Skiriamos dvi pamokslų atmainos: teminis pamokslas (lot. contio, sermo) ir homilija. Teminiai pamokslai artimesni pasaulietinei literatūrai, labiau pavaldūs dominuojančiai retorikos teorijai, dažnai turi teologinio, visuomeninio ar politinio traktato pobūdį. Homilijos – kalbos, aiškinančios konkretų Biblijos fragmentą. Panegirika (gr. panēgyrikos – „šventiškas“, „iškilmingas“) – iškilminga, perdėtai ką nors šlovinanti kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys. Senovės graikų (Gorgijo, Lisijo, Isokrato) panegirikos – daugiausiai laidotuvių kalbos. Senovės romėnų (Plinijaus Jaunesniojo) panegirikose šlovinami gyvieji, dažniausiai imperatoriai. Panegirika buvo populiari viduramžių, renesanso bei vėlesnėje (iki XVIII a.) literatūroje. Savita panegirikos rūšis – parodijinė panegirika žinoma nuo antikos laikų.
Parabolė (gr. parabole – palyginimas) – pasakėčiai gimininga pasakojimo forma, užbaigianti tam tikro atsitikimo istoriją pamokančiomis religinio, filosofinio, moralinio turinio išvadomis. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||