|
||||||
|
Laiškas – raštiškas kreipimasis į konkretų adresatą – asmenį arba asmenų grupę. Laiškas dažnai perteikia ne tik faktinę informaciją, bet ir siuntėjo (adresanto) jausmus bei mintis. Laiškai rašomi nuo rašto atsiradimo pradžios (III tūkstantmečio prieš mūsų erą. Laiškų forma ištobulėjo antikos, viduramžių, renesanso ir švietimo laikais. Paplitus spaudai (ypač periodinei), laiškų, kaip informacijos šaltinio bei polemikos priemonės, vaidmuo sumažėjo. Lyrinių kūrinių V.Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių, keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis “Laisvos valandos” (1899). Pats rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp kitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai V.Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu. [Daugiau…] Legenda (lot. legenda – tai, kas skaitytina) – tai folkloro ir literatūros (epikos) žanras. Legendos turinys apibendrina esmingus, lemtingus reiškinius. Viduramžiais legendomis buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai, vėliau – religinio pobūdžio pasakojimai. Legendų vaizduojamąjam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai. Legendai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimos sakmės ir padavimo žanrai. Lietuvių prozos raidoje aktyviausias vaidmuo teko ankstyvąjai A.Vienuolio kūrybai, kuri mokė sulydyti žmogaus ir aplinkos vaizdus į vieną pulsuojančią tėkmę, suteikė gamtos išgyvenimui ypatingo grožio ir egzistencinio reikšmingumo. Legendos, apsakymai ir apysaka Inteligentų palata priklauso šio laikotarpio kūrybai. [Daugiau…]
Lema (gr. lemma – prielaida) – kalbotyroje pagrindinė žodžio forma. M.K.Sarbievijaus poezijos rinktinėje pateikiami įvairiais gyvenimo laikotarpiais rašyti kūriniai, parodoma jų žanrinė, tematinė ir estetinė įvairovė. Kūrinių išdėstymas atitinka poetui gyvam esant išleistų rinkinių struktūrą. [Daugiau…] Leoninas – taikomas viduramžiškiems lotyniškiems eilėraščiams (paprastai hegzametrams ir pentametrams) su vidiniais rimais (kiekvienoje eilutėje prieš cezūrą esantis žodis rimuojamas su paskutiniuoju žodžiu). L.Rėza – lietuvių tautosakos mokslo pradininkas. Jis išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį ir parašė pirmąją mokslinę studiją apie lietuvių tautosaką (liaudies dainas), tuo padėdamas pagrindą lietuvių folkloristikai. Dainų rinkinį L.Rėza sudarė apie 1815m. Rengdamasis jį plėsti, susirašinėjo su J.W.Goethe. Tačiau rinkinį, pavadinimu “Dainos oder Littauische Volkslieder”, savo lėšomis L.Rėza išleido tik 1825m. Šį pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį sudaro 85 dainos (lietuvių ir vokiečių kalbomis), 7 dainų melodijos, vokiški paaiškinimai ir platus straipsnis “Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas”. [Daugiau…] Linija – literatūros almanachas, išleistas Kaune 1932. Redaktorius Stasys Anglickis. Linija skatino ekspresionizmą lietuvių literatūroje, iškėlė individo kūrybinės laisvės vertę, sureikšmino kūrybos psichologizmą, literatūrinio vaizdo dinamiką (konstruktyvizmą). Literatūra – literatūros, meno ir kultūros žurnalas, ėjęs 1936 m. Kaune. Leido Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų draugijos literatūros skyrius „Universitas“. Spausdino Raidės spaustuvė Kaune. Išėjo 2 numeriai. Leidžiant 3-iąjį, žurnalas buvo uždarytas. Nagrinėjo meno, literatūros ir kultūros problemas, rašė apie kitų šalių kultūros raidą, spausdino lietuvių ir užsienio rašytojų kūrybos apžvalgas, recenzijas. Literatūra ir menas – Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis, nuo 1946 m. liepos 16 d. einantis Vilniuje. Pradėtas leisti vietoj laikraščio „Tarybų Lietuva“ mėnesinio priedo „Literatūra ir menas“, ėjusio 1942–1944 m. Maskvoje (nr. 1-2 pavadinimu „Menas ir literatūra“) ir 1944–1945 m. Kaune. Nuo 1946 m. leido LTSR tarybinių rašytojų sąjunga ir Meno reikalų valdyba, nuo 1954 m. – Lietuvos tarybinių rašytojų sąjunga, nuo 1963 m. – LTSR rašytojų sąjunga, nuo 1968 m. – LTSR kūrybinės sąjungos, nuo 1982 m. – LTSR kultūros ministerija ir Rašytojų sąjunga, nuo 1989 m. leidžia Lietuvos rašytojų sąjunga. Skelbiami straipsniai apie kultūros gyvenimo įvykius, literatūrą, muziką, vaizduojamuosius menus, teatrą, kiną, architektūrą, kultūros paveldą, t.p. originaliosios ir verstinės grožinės literatūros kūriniai. Literatūrinė Lietuva (Литва литературная) – LRS žurnalas, nuo 1978 leistas rusų kalba Vilniuje. Iki 1987 ėjo kas du, vėliau kas mėnesį. Nuo 1989 eina pavadinimu Вильнюс (Vilnius). Spausdino lietuvių literatūros vertimus, originalią Lietuvoje gyvenančių ir rusų kalba rašančių autorių kūrybą, literatūrinį palikimą, straipsnius kultūros, visuomenės gyvenimo, lietuvių–rusų kultūrinių ryšių temomis, rusų kultūrinės veiklos Lietuvoje apžvalgas. Literatūros istorija – literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje. Literatūros kritika (gr. tá kritiká – kas susiję su sprendimu, vertinimu, literatūra) – tai gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas. Literatūros kritikos objektas yra ir jos pačios bei literatūrologijos veikalai. Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža.
Literatūros lankai – Amerikos lietuvių literatūros žurnalas, nereguliariai ėjęs 1952-1959 m. Buenos Airėse (Argentina). Žurnalas buvo rengiamas Baltimorėje (JAV) ir Buenos Airėse. Išėjo 8 numeriai. Išspausdinta recenzijų apie beveik visas to meto išeivių literatūros knygas. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
