Prologas (gr. prologos iš pro – prieš ir logos – žodis) – siužetinio (epinio arba draminio) grožinės literatūros kūrinio įžanginė dalis, kuri supažindina su faktais, įvykiais, buvusiais prieš užsimezgant kūrinio veiksmui.
|
||||||
|
Proskyna – kultūros almanachas (žurnalas) jaunuomenei, leistas nuo 1989 m. Vilniuje. Ėjo 6 kartus per metus, nuo 1995 m. – metinis leidinys. Skelbė kultūrologinio pobūdžio informaciją, publicistiką, grožinės literatūros kūrinius ir vertimus. Prošvaistė – literatūros almanachas, ėjęs 1937-1940 m. Kaune. Leido Spaudos fondas. Išėjo 4 knygos. Spausdinti grožinės literatūros kūriniai, kritikos straipsniai, recenzijos. Protėjas (gr. Prōteus – graikų mitologijoje – aiškiaregys jūros senis, sugebėjęs bet kuo pasiversti) – tai literatūros forma, kūrinys (paprastai viena hegzametro eilutė), kurio visus žodžius galima kaitalioti vietomis, nesuardant metrinės struktūros.
Proza (lot. prosa – nevaržoma kalba) – žanras, kurio pagrindiniai bruožai: neeiliuotų grožinės literatūros kūrinių visuma, neeiliuota kalba, (perkeltine prasme) nuobodybė, pilka kasdienybė, buitis. Psalmė (gr. psalmós – giesmė) – religinė hebrajų giesmė, poezijos žanras. Psalmių poetika ir metrika pagrįsta sintaksiniais paralelizmais; atlikimo būdas – rečitatyvinis giedojimas. Didžioji dalis psalmių užrašyta Psalmyne, vienoje iš Biblijos dalių. Psalmyną sudaro 150 psalmių, iš kurių 73 tradiciškai priskiriamos Izraelio karaliui Dovydui. Biblijoje yra įvairaus turinio psalmių – Dievo šlovės, padėkos, skundo, atgailos, meldimo, gedulo, pranašysčių. Nemažai psalmių buvo giedamos per pamaldas šventykloje, kitos – Izraelio tautos tremties laikais. Dalis psalmių išreiškia Izraelio tautos tikėjimą, kitos – labai individualios ir asmeniškos. Psalmynas (lot. psalterium) – tai psalmių knyga, susidedanti iš 150 giesmių, maldų ir eilėraščių rinkinio. Jame išreiškiami patys įvairiausi jausmai. Psalmes jungia gilus tikėjimas Dievu, meilė jam. Po Babilono tremties Psalmynas tapo Izraelio giesmynu ir maldynu. Psalmynas padalintas į penkias knygas. Kiekviena jų baigiasi šlovinimo žodžiais. Manoma, kad psalmių rinkiniai jau buvo sudarinėjami Dovydo laikais, o gal ir dar anksčiau. Šis darbas darytas per visą Izraelio istoriją ir, kai kurių tyrinėtojų manymu, kulminaciją pasiekė, žydams sugrįžus iš Babilono tremties ir atstačius šventyklą. Pseudonimas (gr. pseudes – melagingas, neteisingas + ónyma – vardas) – tai slapyvardis, netikras, išgalvotas asmenvardis, vartojamas vietoj tikrosios pavardės. Anoniminiai, pseudonimais ir kriptonimais pasirašyti grožiniai, publicistiniai kūriniai – nuolatinis spaudos reiškinys. Autorystė slepiama dėl politinių, konfesinių, etinių, įvairių subjektyvių motyvų. Pseudonimai kartais virsta literatūrinėmis pavardėmis ir vartojami vietoj tikrosios pavardės (Maironis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris) arba kartu su pavarde (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Mykolaitis-Putinas). Publicistika (lot. publicus – viešas) – tai literatūros ir žurnalistikos (plačiąja prasme – raštijos ir žiniasklaidos) rūšis, aprėpianti aktualios politinės, socialinės, kultūrinės tematikos kūrinius. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||