|
|
Padavimas – istorinė sakmė, kūrinys, vaizduojantis tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Tai pasakojamosios tautosakos žanras, kurio kūriniuose meniniais vaizdais aiškinama gamtos ir istorijos paminklų kilmė, pasakojama apie praeities įvykius, siejamus su ypatingomis vietomis arba su mitinių protėvių bei istorinių asmenybių veikla.
Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado kaimo, miestelio, kitų svarbesnių vietų vardai.
Žymiausias M.Valančiaus grožinis kūrinys – apysaka “Palangos Juzė”. Apysaką sudaro keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, pasakojimai apie aplankytąsias vietas ir jų gyventojus. Juzė pasakoja 13 vakarų; apysaka turi tiek pat skyrių. Kiekviename skyriuje aprašinėjamos atskiros Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai. [Daugiau…]
Palindromas (gr. palíndromos – bėgantis atgal, grįžtantis) – tai artificiozinės literatūros forma, žodis, žodžių junginys, sakinys ar eilutė, kurią galima skaityti iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę.
Pamfletas (angl. pamphlet) – grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines politines institucijas.
Pamokslas – tai krikščionių bažnytinės literatūros žanras. Susiformavo ankstyvosios krikščionybės laikais. Skiriamos dvi pamokslų atmainos: teminis pamokslas (lot. contio, sermo) ir homilija. Teminiai pamokslai artimesni pasaulietinei literatūrai, labiau pavaldūs dominuojančiai retorikos teorijai, dažnai turi teologinio, visuomeninio ar politinio traktato pobūdį. Homilijos – kalbos, aiškinančios konkretų Biblijos fragmentą.
Panegirika (gr. panēgyrikos – „šventiškas“, „iškilmingas“) – iškilminga, perdėtai ką nors šlovinanti kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys. Senovės graikų (Gorgijo, Lisijo, Isokrato) panegirikos – daugiausiai laidotuvių kalbos. Senovės romėnų (Plinijaus Jaunesniojo) panegirikose šlovinami gyvieji, dažniausiai imperatoriai.
Panegirika buvo populiari viduramžių, renesanso bei vėlesnėje (iki XVIII a.) literatūroje. Savita panegirikos rūšis – parodijinė panegirika žinoma nuo antikos laikų.
Parabolė (gr. parabole – palyginimas) – pasakėčiai gimininga pasakojimo forma, užbaigianti tam tikro atsitikimo istoriją pamokančiomis religinio, filosofinio, moralinio turinio išvadomis.
Paradoksas (gr. parádoxos – netikėtas) – tai stulbinantis kūrinys, priešingas paplitusiems įsitikinimams, suplakantis į viena tai, kas akivaizdu, su tuo, kas prieštarauja sveikam protui. Prozos, poezijos, dramos stilistinė priemonė, gimininga aforizmui.
Paralelizmas (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros sakinių išdėstymas gretimose teksto dalyse.
Parodija (gr. parōdía – burleska, parodija, pajuokiamas kūrinys) – priešpriešos tekstai, atsiradę Graikijoje V a. pr. Kr., imituojantys svetimą balsą, jausenos būdą, stilistiką skirtingos pasaulėjautos pagrindu ir tuo būdu karikatūriškai deformuojantys imituojamą objektą.
Pasrodija yra vienintelė literatūrinė forma, kur iškart girdimi du autoriai. Priešingos mąstymo kryptys, kontrastiška intonacijų dermė, daugiabalsiškumo įtampa lemia jos meninį efektą.
Pasaka – epinio žanro, trumpas, fantastinis, pamokantis, nesudėtingo turinio kūrinys su beveik visada gera pabaiga. Šiam žanrui būdingi stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose ypatingai atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai. Pasakose apstu personifikacijų, magiškų skaičių.
Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį.
Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime daugiausiai vaizduojami gyvūnai arba augalai, daiktai, žmonės – tam tikros moralinių ar socialinių savybių kaukės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais – ir pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies. Neretai moralas būna pateikiamas patarle.
Pasakojimas – tautosakos žanras, priklausantis sakmių rūšiai; siužetiniai ar nesiužetiniai kūrinėliai, kuriuose vaizduojami atmintini ar keisti praeities įvykiai, žymūs ar gyvenimo būdu išsiskiriantys žmonės. Pasakojimai laikomi tikroviškais kūriniais, dažnai juose minimi konkretūs įvykio dalyviai bei liudytojai, nurodoma konkreti vieta.
Patarlė – pastovus vaizdingas apibendrinamojo pobūdžio posakis, kuris gyvuoja tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama. Jos sudaro sintaksiniu atžvilgiu baigtą sakinį (pvz.: „Obuolys nuo obels netoli rieda“).
“Pavasario balsuose”, pirmą kartą išleistuose 1895m., atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Maironis lyrikoje laikėsi klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. [Daugiau…]
|
|
