Neoklasicizmas – tai literatūros ir meno kryptis; iškilo XX a. 3-iajame dešimtmetyje, užsibrėžusi paneigti šizofrenišką asmenybę, įsitvirtinusią modernistiniame mene, ir su praeities menine kultūra atkurti ryšį, kurį bandė nutraukti maištaujantys avangardistai.
Neoklasicizmas teigia žmogų kaip „simetrišką sistemą“, reikalingą pastovių vertybių, o meną kaip universalumo išraišką, apvalytą nuo individualizuotos emocinės išpažinties, tautinės atributikos ir chaotiškos formos. Naujovės kultą laiko svetimu meno prigimčiai, nes žanro įstatymai yra amžini, kaip ir matematikos dėsniai, o forma, egzistuojanti pirma turinio ir lemianti veikalo vertę, yra susijusi su pakartojimu. Neoklasicistai cituoja, imituoja, perkuria nusistovėjusius stilistikos modelius, uždarydamas kūrybą į žinomų formų amžiną ratą, todėl neišvengia literatūrinio enciklopedizmo ir sterilumo.
Palikite komentarą