Literatūros istorija – literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.
|
||||||
|
Literatūros kritika (gr. tá kritiká – kas susiję su sprendimu, vertinimu, literatūra) – tai gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas. Literatūros kritikos objektas yra ir jos pačios bei literatūrologijos veikalai. Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Literatūros lankai – Amerikos lietuvių literatūros žurnalas, nereguliariai ėjęs 1952-1959 m. Buenos Airėse (Argentina). Žurnalas buvo rengiamas Baltimorėje (JAV) ir Buenos Airėse. Išėjo 8 numeriai. Išspausdinta recenzijų apie beveik visas to meto išeivių literatūros knygas. Literatūros naujienos – lietuvių rašytojų laikraštis literatūros, meno ir kultūros reikalams, 1934–1938 m. ėjęs Kaune. Laikraštis buvo leidžiamas kas dvi savaitės, nuo 1937 m. – kas mėnesį. Laikraštis nesitapatino su jokia politine srove ar vienos krypties estetika. Kai kurie laikraščio numeriai buvo siejami tematiškai – skiriami latvių, estų, rusų bei kai kurių kitų tautų literatūroms ir kultūroms. Išėjo 68 numeriai.
Literatūros sociologija – tai socialinių ir humanitarinių mokslų tarpinė disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį. Literatūros teorija – tai literatūros mokslo šaka, kurios tyrimo tikslai – atskleisti ir aprašyti bendruosius literatūros esmės, genezės, funkcionavimo, tipologijos bei suvokimo dėsningumus. Litotė (gr. Litotēs – paprastumas, saikingumas) – semantinė meninės raiškos priemonė, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos. Lituanistica – humanitarinių mokslų žurnalas. Eina nuo 1990 kas ketvirtis Vilniuje. Leidžia Lietuvos MA. Skelbia lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros tyrinėjimus. Turi istorijos, archeologijos, kalbos, literatūros, tautosakos, etnologijos rubrikas. Kūrybos rinktinėje “Liūdna pasaka” pateikiami geriausi J.Biliūno apsakymai, apysaka ir eilėraštis – testamentas. Logaedas (gr. logaoidikós – sudėtas iš daktilinių ir trochėjinių pėdų, t.y. esantis tarp prozos ir poezijos): 1. Antikinėje eilėdaroje – eilutė, susidedanti iš triskiemenių ir dviskiemenių pėdų bei metrų, dažniausiai iš daktilių ir chorėjų arba iš anapestų ir jambų. Triskiemeniai metrai (daktilis ir anapestas) buvo laikomi tinkamais dainavimui (aojde), o dviskiemeniai metrai (chorėjas ir jambas) – dialogui (logos). Iš to kilo ir lodaedo pavadinimas (logos + aojde). Logogrifas (gr. lógos – žodis + gríphos – mįslė) – tai atificiozinės literatūros forma, eilėraštis, kuriame kokio nors asmens vardas ar daikto pavadinimas, suskaidytas skiemenimis ar raidėmis, „paslėptas“ tekste pagal tam tikrą raktą. Lyrika – literatūros rūšis, perteikianti jausmus ir mintis. Jai būdingas jausmingumas, subjektyvumas, emocingumas. Joje aprėpiami du dalykai: žmogaus (lyrinio subjekto), apie kurio jausmus kalbama, požiūris ir tai, kam tie jausmai skiriami (tėvynei, gamtai ir kt.). Taigi čia dėmesys žmogaus santykiui su pasauliu, kitais žmonėmis. Tai yra kūriniai, perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, mintis. |
||||||
|
© 2025 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||