L.Rėza – lietuvių tautosakos mokslo pradininkas. Jis išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį ir parašė pirmąją mokslinę studiją apie lietuvių tautosaką (liaudies dainas), tuo padėdamas pagrindą lietuvių folkloristikai. Dainų rinkinį L.Rėza sudarė apie 1815m. Rengdamasis jį plėsti, susirašinėjo su J.W.Goethe. Tačiau rinkinį, pavadinimu “Dainos oder Littauische Volkslieder”, savo lėšomis L.Rėza išleido tik 1825m. Šį pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį sudaro 85 dainos (lietuvių ir vokiečių kalbomis), 7 dainų melodijos, vokiški paaiškinimai ir platus straipsnis “Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas”.
Straipsnyje L.Rėza apžvelgė dainų grupes, jų tematiką, meninę išraišką. Ypač išskyrė meilės (erotines bei vestuvines) dainas, kurių esą yra daugiausia, pabrėžė nepaprastą jų temų ir emocijų įvairumą. L.Rėza taip pat atkreipė dėmesį į vietos ir laiko koloritą dainose, į mitologines dainas, sukurtas “seniausiais pagonybės laikais” (nors tų dainų autentiškumas yra abejotinas). L.Rėza plačiai aptaria dainų eilėdarą, ją visą aiškina silabotonikos sąvokomis, siekia parodyti jos turtingumą, metrinį įvairumą, apgailestauja, kad K.Donelaitis rašė hegzametru, o ne kuriuo ilgesniu dainos metru. Suprasdamas subtiliųjų, gaidomis neperteikiamų muzikinių niuansų vaidmenį dainoje, L.Rėza kaip pavyzdžiu pateikia tik septynių dainų melodijas. Straipsnyje platokai nušviečiama lietuvių dainų publikavimo bei vertinimo istorija, išvardijami L.Rėzos tautosakinio darbo talkininkai, suminimos įvairių autorių užuominos apie istorines lietuvių dainas (deja, neišlikusias). Svarbiausia L.Rėzos tyrinėjime yra skelbiamų dainų psichologinio bei etinio turinio apibūdinimai, jų savitumo iškėlimas. L.Rėza pabrėžia lietuvių dainų natūralumą ir paprastumą, jom reiškiamų jausmų švelnumą ir nuoširdumą. Dainoms būdingas sukauptas skausmas, švelni melancholija. Gaubianti jas “palaimingu liūdesio šydu”. Ypač jautriai ir subtiliai reiškiami dainose meilės jausmai. L.Rėza pabrėžia aukštas etines ir moralines lietuvių dainų savybes. Dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba padorumui. Aukštas moralinis jautrumas, atsiskleidžiantis dainose, rodęs pačios tautos būdo taurumą. Būdama “tyriausias tautos sielos perlas”, daina yra nenykstanti dvasinė vertybė. Galutinė išvada tokia: “Jei tauta žūna, dažnai ji dar gyvena savo dainose”. Lietuvių dainų savitumo iškėlimas, jų ryšio su tautos charakteriu pabrėžimas, jų moralinio vertingumo akcentavimas, jų emocinio turinio apibūdinimas rodo glaudų L.Rėzos folkloristinių pažiūrų ryšį su preromantizmo bei osianizmo epocha, su J.Herderio kultūrologinėmis bei estetinėmis idėjomis.
Palikite komentarą