|
||||||
|
Kabalistikas (hebr. qabbala – tradicija) – kūrinys, kuriame pranašaujami ar šlovinami su kokia nors data susiję įvykiai. Data kabalistiko tekste užšifruota raidėmis simboliais, turinčiais sutartinę reikšmę (a=1, b=2, c=3,… k=10, l=20,.. t=100, u=200 ir t.t.), ir gaunama juos aritmetiškai sudėjus. Visos kabalistiko raidės turi būti traktuojamos ir kaip skaičiai, todėl tai yra labai sudėtinga artificiozinės literatūros forma. Kalambūras (pranc. calembour) – netikėtas žodžių žaismas, pagrįstas jų garsiniu panašumu, sukeliantis komišką įspūdį. Kalambūras – smulkiosios tautosakos žanro, komiškojo atsakymo į pasisveikinimą ar padėką, svarbiausias elementas: „Gers ryts!“ – „Lipk ant plyts!“; „Ačiū!“ – „Penkias eiles apie pečių!“ Kalendorius (lot. calendarium – „skolų knygelė“) yra laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms kalendorines datas. Pirmasis lietuviškas kalendorius išleistas Z. Ivinskio (pradėtas 1845 m.). Senovės romėnai mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis, privalėdavo mokėti skolas. “Kasdienės istorijos” (1938) – antrasis P.Cvirkos novelių rinkinys – rodo subrendusį pasakotojo talentą. Čia atsisakoma nuo nereikalingų stiliaus pušmenų, taupomas žodis, ieškoma taiklių posakių ir vaizdų, susitelkiama į vieną reikšmingesnį įvykį, veikėjų skaičius minimaliai sumažintas, nesiekiama sudėtingesnės psihologinės analizės. Novelėse žmonės rodomi pačiu reikšmingiausiu jų gyvenimo momentu, siužetai paimti iš kasdienybės, nedidelis įvykis padaromas svarbiu dėl vaizduojamojo žmogaus išgyvenimų. [Daugiau…]
Katarsis (gr. katharsis ‘apvalymas’} – dvasinis apsivalymas, jausmų išlaisvinimas susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju. Pirmą kartą šį terminą pavartojo senovės graikų mąstytojas Aristotelis, rašydamas apie tragedijos poveikį žiūrovui. Stebėdamas sukrečiantį konfliktą žiūrovas nejučia ima galvoti ir apie savo gyvenimą, jo esmines vertybes. Tragedijos veikėjų žūtis ir kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu tas jaudulys ir gailestis tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų, ir po spektaklio (arba baigus skaityti romaną) žiūrovas (skaitytojas) jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės. Katastrofizmas (gr. katastrophe – sunaikinimas, pražūtis, mirtis) – tai civilizacijos žlugimo ir žmonijos pabaigos nuojautų išraiška, subrandinta pasaulinių karų ir masinių žudynių, atominio susinaikinimo ir biosferos užterštumo grėsmės, davusi pagrindą intelektualiniams sambūriams ir idėjinei stilistinei literatūros krypčiai. Katekizmas (gr. katechēsis – nurodymas, pamokymas) – glaustas krikščionių tikybos vadovėlis, vienas iš bažnytinės literatūros žanrų. Katekizmas išpopuliarėjo XVI a., kai Reformacijos, o vėliau ir Katalikų Bažnyčios reformos atstovai ėmė stengtis kuo plačiau tautinėmis kalbomis skleisti savas tikėjimo tiesas. Senojoje lietuvių literatūroje – tai vertingi kalbos ir religinės minties istorijos paminklai. Pirmasis lietuviškas katekizmas sykiu su pirmąja lietuvišką knyga buvo paruoštas Martyno Mažvydo (Katekizmuso prasti žodžiai, 1547 metais). Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas, 1924-1928 m. nereguliariai leistas Kaune. Naujos literatūros srovės – „Keturvėjininkų“ atstovai 1922 m. vasario 16 d. išleido vienkartinį leidinį „Keturių vėjų pranašas“. Jame išdėstė savo kūrybinius principus. 1924 m. išėjo pirmasis žurnalo numeris. Leido ir redagavo Juozas Petrėnas (P. Tarulis), Antanas Rimydis. Skleidė futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principus, savo deklaracijose kritikavo tradicinius literatūros kanonus, maištavo prieš vyresniuosius lietuvių rašytojus. Kibirkštis – grožinės literatūros, gamtos ir visuomenės mokslų iliustruotas darbininkų žurnalas, leistas 1924-1926 m. Smolenske. Leido Lietuvos darbininkų spaudos draugija, faktiškai – LKP CK. Ėjo nereguliariai. Tiražas 800-1500 egz. Išspausdino dokumentų apie aušrininkus ir varpininkus, recenzijų apie Lietuvoje išleistas knygas, periodinius leidinius, skelbė politinę publicistiką, grožinės literatūros kūrinius. Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – Europos literatūrų raidos epocha, prasidėjusi Renesansu ir trukusi iki romantizmo. Tarpiniai šios raidos etapai: Barokas (XVII a.), Klasicizmas siaurąja prasme (XVIII a.), rokokas (XIX a. I p.). Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais, geriausiais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos. Knygotyra – žurnalo tipo tęstinis mokslinis leidinys, einantis nuo 1961 m. Vilniuje. Leidinys aprėpia knygos istoriografiją, šaltiniotyrą, knygotyros teoriją ir metodologiją, knygos meną, bibliografiją, kai kuriuos tarpdisciplininius dalykus, fiksuoja mokslo ir studijų kroniką, mokslo mokyklų ir mokslininkų ryšius. Jo tyrimo objektas yra ir modernioji skaitmeninė knyga. Knygų lentyna – informacinis reklaminis biuletenis, ėjęs 1939–1940 metais Kaune. Leido „Mokslo“ knygynas, prekiavęs Sovietų Sąjungos leidiniais. Propagavo sovietinę literatūrą, spausdino knygyno gaunamų knygų sąrašus, recenzijas bei anotacijas, autorių biografijas ir kt. Komedija (gr. kōmōdía < komos – linksmas sambūris + ōde – daina) yra dramaturgijos ir kino žanras, kuriam būdingas humoristinis (satyrinis) stilius. Skiriamos situacijų komedijos ir charakterių komedijos. Situacijų komedija yra tokia komedija, kurioje juoką sukelia įvykiai ir aplinkybės. Charakterių komedija — tai tokia komedija, kurioje juoką sukelia charakterių esmė, juokingas vienpusiškumas, hipertrofuotos charakterio savybės arba aistros (nuodėmės, trūkumai). Labai dažnai charakterių komedija yra satyrinė, t. y. išjuokia šias žmonių savybes. Komiksas (angl. comics < comic – juokingas, humoristinis) – tai gausiai iliustruotas, nuotykinis humoristinis pasakojimas, kurį sudaro serija siužetinių piešinių su minimalios apimties dialogų tekstu.
Komparatyvistika – tai literatūros mokslo šaka, tirianti tarptautinius literatūrinius ryšius, motyvų, žanrų ir formų migraciją bei tipologiją, pasaulinės literatūros kaip raidos proceso dėsningumus. Vartojama lyginimų metodika, pagrįsta istorinio priežastingumo principu, literatūrinių konvencijų bendrumo suvokimu ir estetinių vertybių gradacija. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
