|
||||||
|
Idilė – literatūros žanras, kuriam būdingi trumpi, giedros nuotaikos lyriniai epiniai kūriniai, vaizduojantys ramų kaimo žmonių (paprastai piemenų, žemdirbių) gyvenimą. Poetizuojama gamta, kaimo buities jaukumas ir ramumas, jausmų paprastumas, saikingumas. Dažna monologo, dialogo forma. Impresionizmas (XIX a. pab.-XX a. pr.) – meno judėjimas, prasidėjęs Paryžiuje, kai grupė dailininkų apie 1860 m. pradėjo viešai eksponuoti savo darbus. Pavadinimas kilo iš prancūzų dailininko Klodo Monė paveikslo Įspūdis, Saulėtekis (angl. Impression, Sunrise, pranc. Impression, soleil levant). [Daugiau…] Inscenizacija (lot. in – ant + scena) – tai nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti; inscenizuotas kūrinys, įgyjantis pjesės formą, labai nutolęs nuo pirminio kūrinio, laikomas savarankiška pjese ar scenarijumi. Daugelyje šalių vietoj inscenizacijos termino vartojamos dramatizacijos arba sceninio veikalo pastatymo sąvokos. Instrumentacija – tai įvairus žodžių grupavimas norint pabrėžti žodžio skambesį tekste, pasiekti estetinį efektą. Pagrindinės instrumentavimo priemonės yra fonetinės figūros (aliteracija, asonansas, onomatopėja), rimas.
Interkalarijas (lot. intercalaris – įterptinis, papildomas) – artificiozinės literatūros forma, eilėraštis, kuriame nuolat kartojasi žodžiai ar žodžių junginiai (paprastai ne ilgesni už vieną eilutę). Interpretacija (lot. interpretatio – aiškinimas, vertinimas) – tai bet kokių prasminių struktūrų supratimo aktas ir rezultatas. Siauresne prasme – santykiškai savarankiškas, istoriškai konkretus literatūros mokslo metodas, susiformavęs po II pasaulinio karo kaip atsvara literatūros moksle įsivyravusiam pozityvizmui ir psichologizmui. Intertekstualumas – teksto ryšys su kitais tekstais. Intertekstualumas gali reikštis kaip citata, anagrama, aliuzija, parodija, imitacija, pastišas ir pan. Interviu (angl. interview – pokalbis) – socialinės psichologinės informacijos gavimas žodine apklausa, naudojama siekiant sukurti darbines hipotezes, dominančias tyrėją, norint papildyti ar patikslinti duomenis, gautus kitais tyrimo metodais, ar panaudoti kaip pagrindinį duomenų rinkimo būdą. Intonacija (lot. intono ‘šaukiu, rėkiu, garsiai tariu’) – frazės, sakinio ar viso teksto ištarimo būdas. Inversija (lot. inversio – perstatymas) – stiliaus figūra, paremta įprastinės žodžių tvarkos sakinyje keitimu. Vartojama ekspresyvumo sumetimais, išskiria, pabrėžia informacijos atžvilgiu svarbiausią žodį ar frazę. Lietuvių literatūros antologijoje pateikiama A.Mackaus poezija atitinka išleistų eilėraščių rinkinių struktūrą. Apysaka “Ir pražuvo kaip sapnas”, parašyta 1908m., pasižymi realistiniu tikrovės atspindėjimu ir demokratinėmis idėjomis. Apysakoje ryškiai atskleisti pobaudžiavinėje Lietuvoje vykę socialiniai procesai, valstiečių prisirišimas prie žemės, pavaizduoti santykiai tarp dvarininkų ir valstiečių. Skirtingai nuo daugelio kitų Lazdynų Pelėdos kūrinių, šioje apysakoje mėginama parodyti valstiečių protestą ir pasipriešinimą dvarininkų smurtui. Kūrinys pasižymi ryškiais, tipiškais valstiečių paveikslais, gyvu dramatišku siužetu, puikiais gamtos ir kaimo buities vaizdais, gyva liaudiška kalba. Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
