|
|
Fabula (lot. fabula – pasakojimas) – literatūros kūrinyje vaizduojamų įvykių visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais. Romėnų literatūroje fabula vadinamas kiekvienas pramanytas pasakojimas ar padavimas, vėliau dramos pagrindas. Greta vartota ir pasakos bei pasakėčios prasme.
Fabula, kaip chronologinė įvykių seka priešinama siužetui – meniniam įvykių išdėstymui ir jų perteikimo būdui. Fabula atskleidžia, kas vyks toliau, o siužetas – apie ką ir kaip pasakojama. Šiuolaikinėje pasakojimo teorijoje fabula vadinama istorija, siužetas – diskursu. Fabula siejasi su siužetu, sudaro jo medžiaginį pamatą.
Fantastika – literatūros, dailės, kino, žaidimų žanras, kurio kūrinių aplinka yra nepanaši į realųjį pasaulį. Tai gali būti įsivaizduota ateitis ar praeitis, alternatyvi dabartis, paraleliniai pasauliai ir kt. Fantastika besidomintys žmonės vadinami fantastais.
Farsas – viduramžių komedijos tipas, satyrinio arba juokaujamo turinio nedidelės apimties drama ar vaidinimas, pagrįstas anekdotiška situacija, dinamišku veiksmu, su šaržuotais personažais, kuriems būdingi storžieviški pokštai, bravūriškos išdaigos.
Feljetonas (pranc. feuilleton < feuille ‘lapas, laikraštis’), grožinės literatūros ir publicistikos žanras – nedidelis humoristinis arba satyrinis aktualios visuomeninės – politinės, moralinės ar socialinės tematikos kūrinys, paprastai skelbiamas periodinėje spaudoje. Jame dažnai nagrinėjami dalykai nušviečiami subjektyviu autoriaus (feljetonisto) požiūriu, su humoru, vaizdai ir mintys paryškinama įvairiomis antitezėmis, paradoksais, priežodžiais. Remiamasi tikrais faktais, atvirai šaipomasi iš realiai gyvenančių, konkrečių asmenų. Tai padeda ugdyti piktai pašaipų skaitytojo požiūrį į visuomenei žalingus reiškinius.
Figūriniai tekstai – tekstai, grafiškai išdėstyti taip, kad įgytų tam tikrus vizualiai suvokiamus pavidalus, primenančius realių ar simbolinių objektų (piramidės, obelisko, rombo, žvaigždės, kryžiaus, bažnyčios ir kt.) siluetus.
Fikcija (lot. fiktio) – išgalvojimas, fantastinis dalykas. Fikcija gali būti vaizdinys, išgalvotas dalykas be sąryšio su realybe. Teisėje fikcija yra laikoma prielaida, kad nesant tam tikriems dalykams, jie laikomi įvykusiais, realiais.
Filomatai (gr. philomates – mokslo mylėtojai) – slapta anticarinė Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1817–1823 m.
Filomatų draugija buvo įkurta 1817 m. kaip savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacija. Tarp jos įkūrėjų buvo Adomas Mickevičius ir Tomas Zanas. Draugija reguliariai rengė susirinkimus, kur buvo nagrinėjami jos narių parašyti moksliniai referatai ir grožinė kūryba. Filomatai domėjosi ir Lietuvos istorija, kraštotyra.
Filosofinė lyrika – tai lyrikos tipas, pagrįstas pasaulėžiūros problemomis, vadinamosiomis „amžinomis temomis“, mąstymo, įsimąstymo, apmąstymo kalbinėmis procedūromis, siekiančiomis apibendrinimo. Vadinama ir kitais terminais: idėjų lyrika, reflektyvinė lyrika, intelektualinė lyrika, minties lyrika, metafizinė lyrika.
Florilegiumas (lot. florilegium) – kaip ir graikiškoji antologija yra rinkinys posakių, motetų, garsių autorių citatų, ištraukų iš Biblijos. Florigeliumai būdavo alfabetiniai arba sistematiniai.
Fonika (gr. phonikós – skambantis):
1. Estetiškai aktualizuotų eiliuotos kalbos garsų sistema.
2. Eilėtyros šaka, tyrinėjanti kalbos garsų artikuliacinių ypatybių (realizuotų fonemų) estetinę reikšmę. Fonika glaudžiausiai susijusi su kalbos prigimtimi. Kiekvienoje kalboje tos pačios fonemos turi skirtingas estetines galimybes, nes nevienoda yra garsinė tos pačios reikšmės žodžių sandara, jų etimologija, vartojimo kontekstai, ryšys su įvairiomis tautos gyvenimo ir kultūros sritimis.
Futurizmas (lot. futurum – ateitis) – avangardinė literatūros ir meno srovė, gyvavusi 1909–1925 m. Futuristai pretendavo kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino industriją, didmiesčio gyvenimą. Futurizmas pirmiausia paplito tarp Italijos menininkų, vėliau kitose Europos šalyse, ypač Rusijoje. [Daugiau…]
|
|
