|
|
Daina, muzikoje vadinamas santykinai trumpas vokalinės muzikos kūrinys, kurį gali lydėti muzikos instrumentų akompanimentas. Ypatingas dainos bruožas yra tekstas, kuris yra dainuojamas. Dažniausiai dainą atlieka vienas atlikėjas, tačiau ji gali būti atliekama ir dueto, trio ar netgi dar daugiau žmonių. Kita vertus, muzikos kūriniai su daugiau nei vienu balsu dažniausiai laikomi choralais, o ne dainomis.
Dainų tekstai dažniausiai būna rimuoti, poetiški, tačiau lygiai taip pat gali būti ir religiniai tekstai, proza. Be to, dainos skirstomos ir pagal kitus kriterijus. Pirmiausiai dainos pagal autorystę skirstomos į menines, populiariąsias ir liaudies dainas. Pagal paskirtį dainos kategorizuojamos į sakralines ir kasdienines. Taip pat galima skirstyti dainas pagal žanrines charakteristikas (baladė, šokis ir t. t.) arba sukūrimo laikotarpį (Renesanso, barokinės, naujųjų laikų dainos).
Dainava – vienkartinis literatūros ir dailės almanachas, redaguotas Fausto Kiršos ir Balio Sruogos, išleistas „Vilkolakio“, spausdintas Tilžėje. Formatu, rašyba ir dvasia – “Pirmojo baro” tęsinys, skelbęs simbolizmo estetikai artimas nuostatas, kvietęs telktis kūrybai „visus, kuriuose dar teberusi mistikos virpesio žavėjimas“, kurie neieško „eilėse naudos“, kuriems teatre nepriimtina „natūralingoji vaidyba“.
Daktilis (gr. dáktylos – pirštas):
1. Antikinėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o kiti du trumpi (J I I).
2. Silabotoninėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas, o kiti du nekirčiuoti (A I I). Pvz.:
3. Silabotoninėje eilėdaroje – triskiemenis metras, eilutė, kuri prasideda kirčiuotu skiemeniu (yra be anakruzės) ir kurioje tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus.
Darbai ir dienos – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys, leistas 1930-1940 m. ir nuo 1995 m. Kaune.
Darbas – kairiųjų rašytojų almanachas, išleistas Kaune 1932. Jame akcentuojama būtinybė per literatūrą veikti visuomenės gyvenimą. Deklaruojamas naujojo „aktyvaus realizmo“ pranašumas prieš pasyvų analitinį XIX a. realizmą.
Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka “Dėdės ir dėdienės”, išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą. Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti “dėdžių”, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. [Daugiau…]
Dedikacija (lot. dedikatio – paskyrimas) – knygos ar kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai apie tai, kam ar kieno atminimui autorius tą kūrinį ar knygą skiria.
Pirminė reikšmė – paskyrimas ar pašventimas kokio nors pastato, šventovės, paminklo, knygos, karsto žmogui ar Dievui, padedant įrašą ir nurodant jo paskirtį.
Dekadentizmas (pranc. décadentisme – pagal žurnalo „Décadent“ (1886–1889), suformulavusio prancūzų literatūros krypties programą, pavadinimą) – XIX a. pab. Vakarų Europos kultūros tendencija ir pasaulėjauta, kuriai būdingos dekadanso apraiškos.
Filosofijoje dekadentizmo idėjos atsirado kaip pasipriešinimas natūralizmui, pozityvizmui, intelektualizmui. Jas savo veikaluose plėtojo Frydrichas Nyčė, Anri Bergsonas, Artūras Šopenhaueris. Literatūroje dekadentizmo idėjas populiarino poetai Šarlis Bodleras, Stefanas Malarmė, Artūras Rembo, Polis Verlenas, rašytojai Oskaras Vaildas, Gabrielė D’Anuncijus. Dekadentai tikrovę traktavo alegoriškai, metaforiškai, kėlė grynojo meno idėją, aukštino kūrėjo asmenybę, jų santykis su tradiciniu skoniu buvo provokuojamas, jausena miestiška, juos kankino amžinųjų idealų ilgesys, tradicinių dvasinių vertybių kaitą jie suvokė kaip Europos kultūros žlugimą. Dekadentizmo menui būdingas nusivylimas, mirties poetizavimas, misticizmas, erotika. Tai naujos, besiformuojančios modernistinės meninės sąmonės bruožai. Dekadentizmo idėjos davė pradžią labai įtakingai literatūrinei srovei – simbolizmui.
Detektyvas (angl. to detect – atskleisti) – tai literatūrinis žanras, su paslapties, nusikaltimo išaiškinimu, intriga ir laipsnišku tiesos atskleidimu.
Keliamas svarbiausias klausimas – kas yra kaltas? Tai gali būti tiek kriminalinio įvykio išsiaiškinimas, tiek egzistencinis supratimas, kokia yra dalykų padėtis. Detektyvas – tai labirintas, kuriuo einant ir kantriai narpliojant nusikaltimo gijas galima pasiekti tiesą.
Pagrindinis veikėjas – detektyvas – dirba įvairiose srityse, padedančiose garantuoti žmonių saugumą: atskleidžia nusikaltimus, sulaiko nusikaltėlius ir įstatymų pažeidėjus, saugo pastatus ir žmones, išaiškina ir sulaiko narkotikų, ginklų, automobilių, turto vagis, užsiima žmogžudysčių tyrimu, dingusių žmonių paieška. Tiria nusikaltimų aplinkybes ir vietą, apklausia su byla susijusius asmenis, renka įkalčius ir kitus įrodymus, teikia parodymus teisme.
Dialogas (gr. diálogos – ‘dviejų žmonių pokalbis’) – tai kalbinės personažų komunikacijos forma literatūros kūrinyje; dramoje – pagrindinė ir svarbiausia gyvenimiškos kalbos meninė raiška, atliekanti informacinę, charakterizuojančią ir dramatiškąją (veiksmo plėtotės) funkcijas.
Antikinėje dramoje ir Viduramžių misterijose bei moralitė dialogams buvo skiriama mažai vietos palyginti su monologais. Renesanso, klasicistinėje ir romantinėje dramoje jie turėjo lygias teises kaip ir monologai. XIX–XX a. realistinėje dramoje priartėja prie kasdienio pokalbio, kuria natūralios kalbos literatūrinę iliuziją, svarbiausiais jų požymiais tampa šnekamosios kalbos ypatybės.
Didaktinė literatūra (gr. didaktikos – pamokomas) – kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama pamokyti.
Didaktinė literatūra skelbia socialines, politines, filosofines, religines, etines idėjas ir mokslo bei gyvenimo praktikos žinias. Egzistuoja susiformavę specifiniai žanrai, išreiškiantys didaktines tendencijas – pasakėčia, parabolė, legenda, epigrama, aforizmas, didaktinė poema, auklėjimo romanas, moralitė. Didaktinė literatūra kuriama nuo literatūros egzistavimo pradžios. Antikos laikais pamokomuosius kūrinius rašė Hesiodas („Darbai ir dienos“), Lukrecijus („Apie daiktų prigimtį“), Vergilijus („Georgikos“), Horacijus („Poezijos menas“), Ovidijus („Meilės menas“), Ezopas (pasakėčios). Viduramžiais plito religinės tematikos žanrai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai. XVIII a. didaktinės literatūros paskirtis atitiko švietėjų nuostatas. XIX a., įsigalėjus romantizmui, didaktines idėjas reiškė tik pavieniai autoriai. XX a. didaktiškumas išliko politiškai angažuotoje literatūroje.
Ketvirtuoju poezijos rinkiniu Diemedžiu žydėsiu (1938) S.Nėris įkopė į pačias kūrybos aukštumas. Tai yra paskutinė S.Nėries poezija Nepriklausomoje Lietuvoje. Už šį rinkinį poetė buvo pagerbta aukščiausia Lietuvoje – valstybine literatūros premija.
S.Nėries eilėraščių būdingiausios savybės yra lyrizmas, paprastumas, aiškumas, žodžio tikslumas ir melodinis lakumas. Nors iš pažiūros jos eilėraščiai atrodo paprasti, tačiau eiliavime yra daug išradingumo, vietomis siekiančio virtuozinių laimėjimų.
Dienoraštis – chronologiniai asmens gyvenimo užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, jausmai ir nurodoma kiekvieno įrašo data.
Dienovidis – literatūros ir meno mėnesinis žurnalas, ėjęs nuo 1938 m. iki 1940 m. balandžio Kaune.
Leido Sakalo leidykla. 1939 m. pirmąjį pusmetį nebuvo leidžiamas. Pasirodė 20 numerių. 1938 m. ir 1940 m. žurnalas toleravo ir plėtojo įvairių visuomeninių bei literatūrinių-estetinių krypčių literatūrą, kritiką, meną, publicistiką.
B.Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys – “Dievų miškas”. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį. [Daugiau…]
|
|
