S.Daukanto “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” yra vienintelis iš keturių jo istoriografinių veikalų, kurį pats išleido (Peterburge, 1845m.) Kiti trys veikalai yra pagrįsti chronologiniu įvykių dėstymu, o šiame sintetiškai ir įvairiapusiškai apžvelgiamas senovės lietuvių gyvenimas.
Gimtojo krašto praeitis S.Daukantui yra gyvas šaltinis, iš kurio galima semtis dvasinės bei moralinės stiprybės, žadinant tautos sąmoningumą ir kovojant už jos egzistenciją. Autorius “Būde…” bandė pavaizduoti lietuvių tautos charakterį, apibūdinti senovės lietuvių materialinį ir dvasinį gyvenimą, visuomeninę santvarką. Sintetiniam vaizdui sukurti S.Daukantas ėmė medžiagos ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš lietuvių valstiečių papročių bei tautosakos, retrospektyviai iš šios medžiagos spręsdamas apie tolimą praeitį. Kūrinyje norima parodyti laisvos, nežinančios išnaudojimo visuomenės egzistavimą Lietuvos praeityje. Senovės lietuvių gyvenimas pavaizduotas kaip didžiausias kontrastas baudžiavinei santvarkai ir carizmo despotijai. S.Daukantas pasisako prieš bet kokį pavergimą, laisvę laiko įgimta žmogaus teise. Senovės lietuvį S.Daukantas pavaizdavo atkakliu savo socialinės ir politinės laisvės gynėju. Ši paralelė yra vienas vertingiausių S.Daukanto pasaulėžiūros momentų. Autorius neskyrė aukštaičių, žemaičių ir kitų baltų giminių nei dabartyje, nei praeityje, pabrėždamas jų priklausomybę vienai tautai.
S.Daukanto istorinis pasakojimas yra beletrizuotas, todėl glaudžiai susijęs su grožine literatūra. S.Daukanto istorijos veikalai ir ypač “Būdas…” turėjo didelį poveikį XIXa. lietuvių poezijai, padėjo formuotis romantinei lietuvių prozai.
Palikite komentarą