|
||||||
|
Baladė (pranc. ballade iš lot. ballo – šoku) – poezijos žanras. Trumpas eiliuotas istorinio arba legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieję epiniai, lyriniai, draminiai pradai. Tai intriguojantis, neretai niūrių, šiurpių nuotykių pasakojimas apie nepaprastus įvykius. Per juos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas, tragiškos gyvenimo perspektyvos. Vienintelis A.Škėmos romanas “Balta drobulė” (1958) sukėlė gyvas literatūrines diskusijas. Dauguma literatūros vertintojų “Baltą drobulę” laikė įdomiu literatūriniu eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Romanas vaizduoja poeto Antano Garšvos kelią į išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus. [Daugiau…] Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra “Baltaragio malūnas”, parašytas vokiečių okupacijos metais (1945) Vilniuje. “Baltaragio malūnas” – tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje – buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. [Daugiau…] Baltija 1. Kasmetinis literatūrinis kultūrinis (iki 1993 m. – literatūrinis visuomeninis) iliustruotas almanachas, leidžiamas nuo 1984 m. Vilniuje, nuo 1991 m. Klaipėdoje.
Baltos lankos – akademinis tekstų ir interpretacijų žurnalas, einantis nuo 1991 Vilniuje. Kiekvienam numeriui pasirenkama atskira tema (mitas, laikas, kultūrų lyginamosios studijos ir pan.), kuri skleidžiama verstiniais ir originaliais teoriniais straipsniais bei tekstų skaitymais atitinkamu (dažniausiai semiotiniu) aspektu. Baras – mėnesinis Literatūros ir meno žurnalas, 1925 leistas Kaune. Išėjo 10 nr, redakcijai nesutariant dėl vertinimo kriterijų ir netekus Švietimo ministerijos subsidijų, žurnalas liovėsi ėjęs. Redagavo Faustas Kirša. Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje baroką pakeitė rokokas (kai kurių tyrinėtojų rokokas laikomas vėlyvąja baroko faze) ir klasicizmas. Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas. Beletrizacija – grožinės literatūros elementų panaudojimas dokumentinio pobūdžio kūriniuose (apybraižose, reportažuose, memuaruose, biografiniuose aprašymuose). Beletristikos tikslas – suteikti pasakojimui įtaigumo, gyvumo. Biblija (gr. βιβλία – „knygos“) – krikščionių šventasis raštas, jų taip pat vadinamas Dievo Žodžiu arba Šventuoju Raštu, įvairių autorių raštų rinkinys, religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindas, sudarantis žydų tikėjimo pagrindą. Dalis Biblijos (Senasis Testamentas) yra kilęs iš judėjų religijos, todėl taip pat yra žydų šventoji knyga. Biblija iš pradžių vadinti įvairių redakcijų „knygų“ (graikiškai biblia) rinkiniai iš Palestinos ir Artimųjų Rytų regiono, sukurti maždaug 1200 metų laikotarpiu ir kanonizuoti judėjų bei krikščionių. Knygos parašytos įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, gana nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Skeptikai mano, kad kai kurios istorijos, pvz., apie Pasaulio tvaną, yra paremtos šumerų mitu, kuris minimas prieš 2 tūkstančius metų iki Biblijos parašymo. Tiesa, nėra aišku, kuria versija galėjo remtis Biblijos autoriai, kadangi egzistuoja dar bent trys šio mito versijos (šumerų, akadų ir babiloniečių) iki Biblijos. Bibliografija (gr. bibliographía – knygų rašymas) – įvairių rūšių ir paskirties bibliografinių priemonių visuma, bibliografijos mokslas, praktinė informacinė veikla. Bibliotekų darbas – bibliotekininkystės ir bibliografijos biuletenis, 1949–90 leistas Kultūros ministerijos ir Respublikinės bibliotekos. Nuo 1961 mėnesinis. Spausdino rašytojų bibliografijas, knygų recenzijas ir anotacijas, grožinę kūrybą (daugiausia bibliotekininkų). Biografija (gr. biographía – gyvenimo aprašymas) – seniausias rašytinio pasakojimo žanras. Tai žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties, biografijos objektas, chronologinė seka formuojanti pasakojimo struktūrą. Biografijos autorius operuoja realiais faktais, kurie gali būti sutraukti į glaustą informacinį pranešimą ir išplėtoti į asmenybės raidos, jos aplinkos bei laiko studiją. BIRUTĖ sukurta apie 1823m. Vienas šio kūrinio variantas išspausdintas žurnale Kolumb 1828m., kitas įrašytas D.Poškos rinkinyje Bitelė Baublyje (Psczółka w Baublu), sudarytame apie 1824m., trečias, labiausiai paplitęs, datuotinas apie 1829m., paskelbtas S.Daukanto 1846m. išleistame rinkinyje Dainės Žemaičių. Antrasis Birutės variantas turi kitokį pavadinimą: DŪMOJIMAS SENO ŽEMAIČIO ANT KALNO BIRUTOS. [Daugiau…] S.Daukanto “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” yra vienintelis iš keturių jo istoriografinių veikalų, kurį pats išleido (Peterburge, 1845m.) Kiti trys veikalai yra pagrįsti chronologiniu įvykių dėstymu, o šiame sintetiškai ir įvairiapusiškai apžvelgiamas senovės lietuvių gyvenimas. [Daugiau…]
Bukolika (gr. bukolikos – piemenų, piemeniškas) – antikinės poezijos žanras, trumpas lyrinis epinis dialogų arba dainos formos kūrinys, kuriame vaizduojamas niekieno nedrumsčiamas piemenų, žemdirbių gyvenimas, jų meilė, gamta. Bukolika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, italų Renesanso poezijoje. Žanro pradininkas – graikų poetas Teokritas. Su bukoline poezija susiję pastoralės, idilės, eklogės žanrai. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
