|
||||||
|
Aforizmas (gr. αφορίζειν ‘apibūdinti’) – trumpas, įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos. Aidai – katalikiškas kultūros, literatūros ir politikos periodinis leidinys, nuo 1944 m. gruodžio iki 1991 m. leistas užsienyje lietuvių kalba. [Daugiau…] Aitvarai – Simono Stanevičiaus bendrijos metraštis, leistas 1990-2001 m. Vilniuje. [Daugiau…] Akademikas – Lietuvos akademinio jaunimo žurnalas, ėjęs 1933–1939 ir 1993–1995 m. Kaune. [Daugiau…]
Akromesostichas (gr. ákros – kraštinis, mésos – vidurinis, stíchos – eilutė) – tai akrosticho rūšis, kai viduriniosios visų eilučių raidės, skaitomos iš viršaus į apačią, sudaro tą patį žodį ar žodžio junginį, kuris įrašytas ir viduriniojoje teksto eilutėje įprasta tvarka – iš kairės į dešinę; vizualiai akromesostichas turi kryžiaus pavidalą. Lietuvos kitakalbėje senojoje literatūroje pasitaiko gana retai. Akrostichas (gr. akros ‘kraštinis’ + stichos ‘eilutė’) – eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį. Dažnai – rašytojo ar poeto vardą ir pavardę. Akrostichus mėgo kurti Antikos ir Renesanso epochų poetai. Akroteleutas (gr. ákros – kraštinis, teleutaíos – paskutinis, baigiamasis) – tai akrosticho rūšis, kai „paslėptąjį“ žodį ar žodžių junginį (arba du skirtingus žodžius ar junginius) sudaro pirmosios ir paskutiniosios teksto eilučių raidės. Kartais pirmąjį reikia skaityti iš viršaus į apačią, o antrąjį – iš apačios į viršų. Ši artificiozinės literatūros forma Lietuvoje buvo labai populiari XVII a. II p. – XVIII a., kai klasikiniai akrostichai buvo laikomi pernelyg paprastais. Alegorija (gr. allēgoría – vaizdingas posakis) – literatūrinė raiškos priemonė, išreiškianti tam tikrą idėją simboliniu įvaizdžiu, kai pavaizduotas vienas asmuo ar daiktas reiškia kitą asmenį ar daiktą, o sąvoka, moralinės savybės, dvasinis ar tikrovės reiškinys išreiškiamas konkrečiu gyvenimišku vaizdu. Alegorija, yra tam tikra tropų rūšis, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Taip pat tai išplėsta metafora, kai kūrinyje vaizduojamos būtybės, daiktai visada reiškia kitus asmenis, daiktus. Alegorijos ypatybė, kad viskas yra apgalvojama, apmąstoma, o tai suteikia alegorijai šaltesnio būdo ir slopina jausmą. Alegorija tampa įrankiu kitokiu būdu išreikšti savo mintį ir dažnai mažiau rūpinamasi jos vaizdingumu, tačiau tai nemažina alegorijos vertės, nes pasinaudojus alegorijomis, galima nupiešti tokį gyvą vaizdą, jog jis sukels giliausių jausmų. Aleksandrinas – silabinės eilėdaros metras, 12 arba 13 skiemenų eilutė su pastovia cezūra po 6 skiemens. Pavadinimas kilo iš tokiomis eilėmis sukurtos senovės prancūzų poemos apie Aleksandrą Makedonietį. Atitikmuo kitų tautų poezijoje yra silabinės eilėdaros trylikaskiemenis (su cezūra po 7 skiemens). Alfabetikas (lot. alphabetum – abėcėlė, alfabetas) – tai akrosticho rūšis, eiliuotas kūrinys, kurio eilutės (kartais strofos) prasideda iš eilės visomis abėcėlės raidėmis. Lietuvos kitakalbėje literatūroje aptinkamas labai retai. Aliteracija (lot. ad – prie, link + littera – raidė) – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose. Vienas dažniausių instrumentuotės būdų. Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos sistemą. Aliuzija – tai užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį. Aliuzijomis kuriamas intertekstualus asociacijų tinklas, naujos teksto prasmės, rašytojai jomis išsako savo santykį su tradicija, kviečia skaitytoją atpažinti pasiūlytą užuominą. Almanachas (arab. al-manach = kalendorius, lot. almanachus = pranašysčių rinkinys) – periodiškai pasirodantis žinynas. Iš pradžių tai buvo kalendorius, kuriame pateikiama įvairių sričių žinių, vėliau – tam tikro pobūdžio literatūros kūrinių rinkinys. Almanachas apsiriboja tam tikra tematika. Dar kitaip vadinamas metraštis. Daugumoje valstybių tam tikrų autorių kūrinių įtraukimas į almanachus laikomas prestižo reikalu. Atostogaudamas Nicoje (Prancūzija) 1931m. V.Mykolaitis-Putinas parašė romano Altorių Šešėly I ir II dalį. (Išspausdintas III dalių romanas 1933m.). Tuo laiku tai buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, nes talentingai parašytas romanas siejosi su paties rašytojo asmeninė drama. Tačiau romanas nėra V.Mykolaičio-Putino autobiografija. Autorius savo autobiografijoje taip rašo apie romano pagrindinį veikėją Vasarį: “Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas… Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju.” [Daugiau…]
Amfibrachis (gr. amphíbrachys – abipus trumpas): 1. Antikinės eilėdaros triskiemenė keturių morų pėda, kurios pirmas ir trečias skiemuo trumpas, o antras ilgas (IAI). |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
