Antanas Poška (iki 1929 m. Paškevičius, 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose, Pasvalio valsčius – 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) – lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų.
Biografija
1926-1929 m. studijavo mediciną Kauno universitete. 1931-1933 m. Bombėjaus universitete studijavo antropologiją, sanskritą.
Poška dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą. 1925 m. A. Poška su dviem draugais dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. Su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Ypač domėjosi esperanto kalba. Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi.
1929 m. rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Per Artimuosius rytus pasiekė Indiją. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ .
1926–1929 m. A. Poška Kauno universitete studijavo mediciną. 1931–1933 m. Bombėjaus universitete studijavo antropologiją. 1933–1936 m. dalyvavo antropologinėse ekspedicijose po Pietryčių Aziją, rinko duomenis apie šinų kalba kalbančias tauteles Himalajų šiaurės vakaruose. Lydėjo Oksfordo universiteto profesorių Aurelijų Steiną po Himalajus, Mianmarą, Takla Makano dykumą. 1937 m. keliavo po Afganistaną, Irano ir Turkijos Kurdistaną. Bulgarijoje surinko atsiminimų apie J. Basanavičių (išsp. 1940 m.).
Grįžęs į Lietuvą, nuo 1937 m. bendradarbiavo leidiniuose „Akademikas“, „Lietuvos aidas“, „Trimitas“. 1937-1940 m. Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas.
Vokiečių okupacijos metais jis pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 m. A. Poška gelbėjo žydų tautybės autorių knygas. 1944 m. TSRS vėl užėmus Lietuvą, dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. 1946 m. suimtas, kalintas Archangelsko srityje ir Komijos lageriuose. Kazachstane dirbo felčeriu. 1949-1958 m. dirbo Vidurinės Azijos kraštotyros muziejuose, dalyvavo ekspedicijose. Į Lietuvą grįžo 1959 m. 1960-1969 m. vadovavo Lietuvos esperantininkų klubui.
A. Poška buvo kūrybingas tyrinėtojas, nepaprasto likimo, įdomus žmogus, poetiškos sielos keliautojas ir mokslininkas. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. Devintajame dešimtmetyje sušlubavo jo sveikata ir po ilgos sunkios ligos jis 1992 m. mirė.
Ant A. Poškos kapo stovi prasmingas liaudies meistro I. Užkurnio sukurtas paminklas – medinis koplytstulpis su žodžiais iš A. Poškos rankraštyje likusios knygos „Artojų pėdomis“: „Gerojo Dievo vaikai aria žemę, augina gyvulius… Blogojo Dievo vaikai – plėšikai, teroristai“.
Bibliografija
Esperanto raktas, 1929 m.
Lithuania, 1934 m.
Vadovas po Lietuvą, 1938 m.
Nuo Baltijos ir Bengalijos, 2 t., 1939 m.
Kalnai lieka rymoti, 1970 m.
Indoeuropiečių istorijos pėdsakais, 1988 m.
Requiem, miniatiūros, 1989 m.
Dievai, dvasios ir žmonės, 1993 m.
Palikite komentarą