Lyrinių kūrinių V.Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių, keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis “Laisvos valandos” (1899). Pats rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp kitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai V.Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu.
V.Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti: “Gražu, gražiau, gražiausia” – “Lietuvos” draugijos įkūrimui; universiteto baigimo proga parašė “Labora!”, “Varpo” pirmajam numeriui – “Varpą”, o laikraščio dešimtmečiui “Tautišką giesmę”. Iš Kalvarijos kalėjimo išėjęs sukūrė eilėraščius “Valerijai” ir “Maniemsiems”. V.Kudirkos “Tautiška giesmė” virto mūsų tautos himnu. Jame V.Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas.
Savo Satyromis V.Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais. V.Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis atgijimas.
Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis dėlto V.Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas. Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad neužkliudytų “ypatų”, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas, ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir visuomenės sąžinę. Siužetus V.Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai turi prototipus.
“Viršininkai” – ilgiausia V.Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čia skiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžia neigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. V.Kudirka atskleidė viršininkų sauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioje žmogaus menkystėje.
Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista “Lietuvos tilto atsiminimuose”. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje – Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą. Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas, tikėjimas teisingumu.
Spaudos draudimą pasmerkė satyroje “Cenzūros klausimas”. Satyra pasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas. Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taip paradoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumo logiką.
V.Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai.
Palikite komentarą