Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (apie 1275-1341) laiškai yra vieni pirmųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštijos paminklų. Jie svarbūs ne tik kaip Lietuvos politinės istorijos ir kultūros istorijos šaltinis, bet ir kaip Viduramžių epistoliarinės literatūros pavyzdžiai.
Išliko šešių laiškų nuorašai. Laiškai buvo parašyti lotyniškai 1323-1324m. Vilniuje ir adresuoti popiežiui Jonui XXII bei katalikiškiesiems vakarams, daugiausia vokiečių miesteliams. Laiškuose buvo norima įtikinti, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės skleidėjai, o užkariautojai, pažadu krikštytis (priimti katalikybę) buvo siekiama išvengti Lietuvos valstybės teologinės izoliacijos nuo Vakarų Europos. Laiškuose kviečiami į Lietuvą iš kitų kraštų įvairūs amatininkai, meistrai, specialistai: akmenskaldžiai, malūnininkai, račiai, batsiuviai, sidabrakaliai, ginkladirbiai, riteriai, ginklanešiai, žemdirbiai, žvejai, pirkliai, gydytojai. Jiems garantuojama tikėjimo laisvė ir geros darbo sąlygos. Tai rodo, kad Gediminas vykdė plačią Lietuvos ūkinio, kultūrinio ir karinio ugdymo programą. 1323 metų laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilnius kaip Lietuvos sostinė. Kadangi laiškus rašė krikščionis raštininkas, o jam diktavo pagonis kunigaikštis, laiškų stiliuje susipina pagoniškosios ir krikščioniškosios mąstysenos bei kalbėsenos ypatybės.
Palikite komentarą